- Aktorė ir politikė viename. Nežinau, kokia tema geriau pradėti jus kalbinti...
 
- Jau net ir pati nebežinau, kas esu. Aktorė politikoje ar politikė aktorystėje. Ir čia, ir ten reikia turėti širdį, kalbėtis su žmonėmis ir juos girdėti. Aktorė būsiu visą gyvenimą, o politika keičiasi. Juokauju, kad ir dykumoje rasčiau, ką tvarkyti, kurti, ieškoti gerovės, bet ne tik dėl savęs, o dėl kitų.
 
- Iš pažiūros dvi visiškai skirtingos profesijos, tačiau tam tikra prasme ir koreliuojančios. Socialinius reikalus tvarkydama savivaldybėje, socialinį gyvenimą atkartojate scenoje...
 
- Sąsajų daug. Kai atsidūriau savivaldybės tarybos salėje, juokiausi, kad didžiausios repeticijos nublanksta prieš tai, kas čia ir dabar vyksta savivaldybėje. Jei užsižiopsosi, gali praleisti daug dalykų. Tarybos nariai įvairūs: vieni emocingi, kiti – labiau išlaikyti, treti – turintys savų interesų. Kai susiplaka viskas į vieną, tampa tikra scena. Scena – mūsų gyvenimas, tik tos scenos kartais keičiasi.
 
- Vadinasi, savivaldybė nepavertė jūsų griežta valdininke?
 
- Rimtų politikų dažnai esu nesuprasta. Iš jų esu gavusi pastabų, kad turiu per daug emocijų. Bet kaip gyvenime gali spręsti klausimus, jei tau dėl jų neskaudės ir tuo nesirgsi? Tada gali tik pakilnoti popierių iš vienos vietos į kitą ir mandagiai atsakyti. Į klausimus įsijaučiu, nes klausia gyvi žmonės, o jie ne šiaip sau kreipiasi – jiems skauda. Kai dirbi nuo dūšios, žmonės jaučia, yra dėkingi vien už tai, kad juos supranti, bent išklausai. Kiti net negirdi. Kai jau visai žmonės nusivilia biurokratiniais slenksčiais, ateina galiausiai pas mane paskutinio šanso. Žino, kad sureaguosiu.
 
- Dėl ko gyventojams skauda?
 
- Pastaruoju metu stengiuosi padėti žmonėms su negalia, kurie daug metų pas mus lyg ir buvo, bet lyg ir nebuvo. Žmogus net šaligatviais negali su vežimėliu pravažiuoti. Sveikam žmogui tai atrodo smulkmena, bet neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiajam dėl to gyvenimas sustoja. Mes lyg du atskiri pasauliai, atskiri gyvenimai – nepagalvojame, kad jie patiria milžinišką diskomfortą. Džiaugiuosi, kad padėtis šiuo klausimu gerėja.
Jaudina tai, kad yra nemažai vaikų, turinčių įvairių sutrikimų, ir juos reikia integruoti į mokyklas. Rūpinuosi, kaip padėti jų šeimoms. Kartais reikia visiškai nedaug, bet tam visų pirma svarbu jas išgirsti, pamatyti problemą. Savivaldybė – ta įstaiga, kuri yra arčiausiai žmogaus. Mes jų problemas pamatome pirmiausiai, esame jiems, kaip tiltelis. Gaila, ne visada galime viską įgyvendinti, nes politikoje yra daug nesureguliuotų įstatymų, jie ne visada ir veikia.
Beje, keista, kur aš tik beeičiau, vis man pakliūva kuruoti ir vargšų beglobių gyvūnų problemą.
 
- Na, šunys geriausiai jaučia žmogų, su kuo verta turėti reikalų...
 
- Juokiuosi ir aš. Matyt. Neseniai radome gražų sprendimą, prie kurio prijungėme spręsti dar vieną socialinę problemą – vienišų senjorų klausimą. Jų nemažiau nei beglobių keturkojų. Senjorams gal ir norėtųsi turėti namuose augintinį, bet kai tą gyvūną tenka išlaikyti ir, neduok Dieve, jei jis serga ir tenka gydyti, išsigąstama. Baigiasi visos svajonės. Todėl netrukus leisime neatlygintinai iš savivaldybės gyvūnų prieglaudos paimti gyvūną, o prieglauda pasirūpins ne tik maistu, bet ir ligos atveju veterinarijos gydytojo paslaugomis. Stengiamės į tai įtraukti vienišus senjorus, todėl šiuo metu darome pilotinį projektą. Senelių namuose įrengsime kačių kambarius, gal apgyvendinsime ir kitus gyvūnus. Tai būdas nuskriaustoms vienišoms sieloms viena kitą atrasti. Išsprendžiame dvi problemas.
Prieglauda, kurią šiuo metu renovuojame, bus tokia moderni ir graži, kad mano benamiai, kurie čia kočiojasi ant grindų, pavydės tiems gyventojams.
Dar viena skaudi tema, kurią sprendžiu, – benamių klausimas. Jų pilna mieste. Vasarą pati vieną žmogų bandžiau iškrapštyti iš skvero, kuriame apsigyveno. Reikėjo nemažai parėkauti, kad savivaldybės atstovai susisiektų su jo šeima. Sprendžiu visus klausimus, kurie paprastai lieka užribyje, stengiuosi pagerinti socialiai pažeidžiamų žmonių gyvenimą.
 
- Scenoje, galima sakyti, taip pat lopote žmonių sopulius, gydote sielą.
 
- Kažkada senjorams dalino bilietus į kiną, tikiuosi kada nors prieisime ir iki teatro. Be jokios abejonės, menas gaivina ir suteikia energijos. Tą jaučiu būdama scenoje. Kai yra gyvas ryšys, šneki iš širdies, žiūrovas, atrodo, net kvapą užgniaužęs tai jaučia. O aktorius jaučia, kaip žiūrovas siurbia iš jo energiją, bet ir jis gauna tos energijos atgal. Dabar, deja, esame sulindę į ekranus, gyvo bendravimo mažai, ypač po pandemijos. Kai kažkada mūsų namuose atsirado vaizdo grotuvas, sakiau išnyks kinas, o mes į kino teatrus nebeisime. Ir einame, ir eisime. Mums reikia būti kitoje erdvėje. Televizijos ekranas turi visai kitą energiją, jis negali taip ištransliuoti, kaip spektaklis veikia realybėje. Kaip ir gyvos muzikos klausytis yra visai kas kita nei įrašo. Gyva muzika žmogų veikia stebuklingai.
 
- Bėda, kad dažnai į spektaklius neįmanoma pakliūti. Bilietai iššluojami jau prieš pusmetį. Šventiniam laikotarpiui žmonės turbūt perka bilietus turėdami „blatą“.
 
- Kai vaidinau Džiuljetą spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“, žmonės iš vakaro ateidavo užsiimti eilę, kad kitądien nusipirktų bilietus, nakvodavo prie teatro durų ir laukdavo, kol ryte bus atidarytos kasos. Dabar vėl girdžiu, kad meno bumas randasi. Žmonės, matyt, išsiilgę meno, todėl bilietai ir išgraibstomi.
Teatras ypač svarbus vaikams. Jie savarankiškai neateis pasižiūrėti spektaklio, todėl būtų šaunu, kad mokytojai ar tėvai imtųsi iniciatyvos bent kartą per metus juos nusivesti. Dirbdama ir su vaikų ir jaunimo programomis inicijuoju tai pati, važinėju po Lietuvą. Vaikai lieka sužavėti. Teatras buvo ir liko prieglobstis. Žmogui reikia žmogaus, šilto bendravimo, ryšio. Jei paanalizuotume, iš kur dažniausiai kyla problemos, pamatytumėte, kad dėl to, jog kažkur santykiuose yra nutrūkę ryšiai. Viskas gyvenime rišasi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!