- Vaidinate spektaklyje ,,24 valandos iš moters gyvenimo“. Kas iš tiesų telpa į kasdienes dvidešimt keturias moters gyvenimo valandas?
- Gyvenimas (kvatoja)! Visų pirma man labai svarbu, kad ryte atsibusčiau gerai išsimiegojusi. Rytai, kai galiu atsibusti be žadintuvo, garantuoja, kad mano vidinė baterija – įkrauta. O dieną labiausiai trokštu gerų įspūdžių, emocijų, žinių. Be to, gyvenu nusiteikusi pozityviai, tai yra vadovaujuosi posakiu – nusišypsok, ir pasaulis nusišypsos tau.
 
- Prisiminkite Virginiją dvidešimties, keturiasdešimties, dabar... Ar tai tas pats žmogus? 
- Smalsumo, optimizmo, energijos (ačiū už ją mamai, tėčiui, genčiai, Dievui, likimui!) man netrūko nei tuomet, nei dabar. Energija kunkuliavo ir būnant dvidešimties, ir dabar, artėjant septyniasdešimties link, tik skirtumas tas, kad kai esi dvidešimties, energija neturi aiškios krypties.
Nustebau išgirdusi, kad viena pažįstama, su kuria ilgai nesimatėme, kitos mane pažįstančios moters klausė: „Ar Virginija vis dar kvatoja kaip anksčiau?“. Tarsi garsus, nuoširdus juokas būtų mano skiriamasis bruožas. Taip, aš vis dar kvatoju!


Ž.Plečkaitienės nuotr. 

- Kokios svarbiausios jūsų vertybės išliko einant per gyvenimo barstomus perlus ir dygliuotas rožes?
- Dalinkis meile ir būsi atlygintas meile! Taip, labai svarbu, ką kiti mums dovanoja, bet... Jeigu tu pats per gyvenimą keliauji su meile, atjauta, pastangomis suprasti kitą, teigiamomis mintimis, tuomet tu save tuo gėriu ir esi užpildęs.
Dar nuo studijų laikų mums, studentams, dėstytojai keldavo klausimus: ką nori pasakyti žiūrovui, kokią žinutę neši, koks tavo pagrindinis uždavinys? Tai manyje tarsi užaugino norą visur, kur beeičiau, ką bedaryčiau, po savęs palikti gyvenimo džiaugsmo, vilties, geros nuotaikos...
Beje, esu įsitikinusi, kad svarbiausius dalykus gauname iš artimiausių, labiausiai mus mylinčių žmonių. Iš mamos išmokau dalintis: gera nuotaika, mažomis dovanėlėmis (pyragas prie kavos ar šokoladukas vaikui – būtina!). Tai prisimenu nuo vaikystės, ir tai tęsiasi iki dabar.
 
- Ar dosniai dalijatės patarimais? Kaip reikia gyventi, kad „nesudegtumei“?
- Oi, sakyčiau priešingai – „sudek“! Degink save kiek gali, pernelyg netaupyk savęs – juk nežinome, kiek gyvenimo kelionės mums liko. Reikia gyventi, atsiduoti, atiduoti maksimaliai! 
 
- Aktorės profesija susijusi su išvaizda, juk kūnas – jūsų darbo įrankis. Jaučiate spaudimą visuomet būti pasitempusi, geros formos?
- Sakyčiau, kad visa tai yra netgi aktoriaus pareiga! Ir jokiu būdu ne spaudimas. Dar studijų pradžioje pedagogai sakė: „Jeigu išeini į sceną, turi būti matomas, girdimas, išvaizda atitikti personažo turinį“. Manau, kad ir gyvenime taip pat – žmonės iš tavęs tikisi pavyzdžio, kaip reikėtų gyventi, kaip atrodyti, kokias vertybes puoselėti. Tai sudedamoji aktoriaus profesijos dalis.
Tiesa sakant, dažnai mūsų išorė atspindi mūsų turinį. Jeigu suglembame, apsileidžiame, niekas neįdomu, apima depresyvi nuotaika, tikėtina, kad tai matyti ir vos pažvelgus į žmogų. Aktorius to sau leisti negali – niekam nesvarbu, ar tave kas nors išdavė-neišdavė, šoną duria ar nelaimė ištiko...
 

Ž.Plečkaitienės nuotr.

- Ar sveikas gyvenimo būdas – jūsų „tema“? Skiriate dėmesio sveikatai?
- Esu iš tų žmonių, kurie gali pasidžiaugti puikiais genais – seneliai, tėvai perdavė liekną kūną, judrumą. Be to, visada mėgau šokti – iki šiol tą darau.
Tačiau taip buvo ne visuomet. Studijų pradžioje dažnai subloguodavau, sutrikdavo virškinimas, apsunkdavo skrandis. Nesuprasdavau, kas vyksta. Laimei, vienas gydytojas įtaigiai paaiškino, kad visi stresai ir įtampos, kuriuos patiriame spektaklio metu būdami scenoje, „pereina“ į skrandį. Šis susispaudžia, ir jeigu pernelyg greitai tokį susigniaužusį skrandį prikemšame maisto, normalus virškinimas, deja, nevyksta. Ką daryti? Ogi atsigerti vandens, palaukti, kol nurims emocijos po darbo scenoje, sąmoningai pasirinkti lengvai virškinamą maistą. Kai patarimus pritaikiau sau, pastebėjau pagerėjimą. Pajutau, koks maistas tinka, o koks – ne. Gera savijauta man svarbi kiekvieną dieną! Iki šiol labiausiai mėgstu vaisius, daržoves, mėsą (be „apvoliojimų“, padažų). Scena išmokė nepersivalgyti, mat tada apsunksti. Lygiai taip pat neužkandžiauti prieš pat spektaklį (kad ir kaip vaišingai siūlytų), nes visą pasirodymą tada jauti tarsi akmenį skrandyje. Tiesa, ilgai būti nevalgiusi negaliu – ima skaudėti galvą. Tačiau kada ir ką valgyti – galvoju (šypsosi).
 
- Užsiminėte, kad mėgstate šokti. Sportuojate reguliariai?    
Kiekvieną dieną mankštos, deja, nedarau, nors norėčiau. Atsigriebiu prieš kiekvieną spektaklį ar renginį – būtinai pramankštinu kiekvieną raumenį, sausgyslę. Labai svarbu, kad kraujas prabėgtų per visas gysleles, perneštų deguonį, pažadintų.
 
- Judu su vyru Arūnu kartu jau beveik keturiasdešimt metų metus. Ilgą laiką gyvenote skirtinguose miestuose: jūs – Kaune, vyras – Klaipėdoje, tad ir išbandymą atstumu jūsų santykiai atlaikė. Kas svarbiausia, kad santuoka būtų tvirta? 
- Svarbiausia – priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, suprasti, atjausti. Jeigu tu jį suprasi, palaikysi, gali tikėtis, kad ir jis tave priims, palaikys. Svarbu kalbėtis – juk liežuvis žmogui duotas tikrai ne piktam žodžiui skleisti, o diskutuoti, aiškintis. Sutikite, kai kalbiesi, ir kitą žmogų imi geriau suprasti. Pripažinkime, mes, moterys, kartais prisikuriame istorijų, „galvojimų“, o vyras, pasirodo, nieko tokio omenyje net neturėjo. Tad kam vaikščioti savaitę ar mėnesį susiraukus, kai galima per valandą kitą išsiaiškinti, ir atsigulti jau meiliai (šypsosi).
Kiekvienas mūsų turime pomėgius, įpročius. Nesistenkime perauklėti savo vyrų! Verčiau išnaudokime mums duotą švelnumą, lankstumą, kantrybę, išgirskime jį, palaikykime sumanymus. Esu tikra – anksčiau ar vėliau jis atsidėkos! Meilė – ne tik instinktyvi aistra, tai - ir kantrybė, ir noras kurti savo ateities pasaulį.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!