Virginija Kochanskytė: „Nusišypsok, ir pasaulis nusišypsos tau“

Aida Žemaitytė
2019-04-01
Pokalbis su Vilniaus mažojo teatro aktore Virginija Kochanskyte (66 m.) Teatro dienos proga lyg balzamas sielai: prasmingas, sodrus patarimų, o kartu be galo jautrus – tarsi motinos gyvenimo kelyje surinktų perlų dovanojimas dukrai...
Virginija Kochanskytė: „Nusišypsok, ir pasaulis nusišypsos tau“
„Dažnai mūsų išorė atspindi mūsų turinį. Jeigu suglembame, apsileidžiame, niekas neįdomu, apima depresyvi nuotaika, tikėtina, kad tai matyti ir vos pažvelgus į žmogų. Aktorius to sau leisti negali – niekam nesvarbu, ar tave kas nors išdavė-neišdavė, šoną duria ar nelaimė ištiko...“ – sako Vilniaus mažojo teatro aktore Virginija Kochanskytė. Ž.Plečkaitienės nuotr.

- Vaidinate spektaklyje ,,24 valandos iš moters gyvenimo“. Kas iš tiesų telpa į kasdienes dvidešimt keturias moters gyvenimo valandas?
- Gyvenimas (kvatoja)! Visų pirma man labai svarbu, kad ryte atsibusčiau gerai išsimiegojusi. Rytai, kai galiu atsibusti be žadintuvo, garantuoja, kad mano vidinė baterija – įkrauta. O dieną labiausiai trokštu gerų įspūdžių, emocijų, žinių. Be to, gyvenu nusiteikusi pozityviai, tai yra vadovaujuosi posakiu – nusišypsok, ir pasaulis nusišypsos tau.
 
- Prisiminkite Virginiją dvidešimties, keturiasdešimties, dabar... Ar tai tas pats žmogus? 
- Smalsumo, optimizmo, energijos (ačiū už ją mamai, tėčiui, genčiai, Dievui, likimui!) man netrūko nei tuomet, nei dabar. Energija kunkuliavo ir būnant dvidešimties, ir dabar, artėjant septyniasdešimties link, tik skirtumas tas, kad kai esi dvidešimties, energija neturi aiškios krypties.
Nustebau išgirdusi, kad viena pažįstama, su kuria ilgai nesimatėme, kitos mane pažįstančios moters klausė: „Ar Virginija vis dar kvatoja kaip anksčiau?“. Tarsi garsus, nuoširdus juokas būtų mano skiriamasis bruožas. Taip, aš vis dar kvatoju!



Ž.Plečkaitienės nuotr. 

- Kokios svarbiausios jūsų vertybės išliko einant per gyvenimo barstomus perlus ir dygliuotas rožes?
- Dalinkis meile ir būsi atlygintas meile! Taip, labai svarbu, ką kiti mums dovanoja, bet... Jeigu tu pats per gyvenimą keliauji su meile, atjauta, pastangomis suprasti kitą, teigiamomis mintimis, tuomet tu save tuo gėriu ir esi užpildęs.
Dar nuo studijų laikų mums, studentams, dėstytojai keldavo klausimus: ką nori pasakyti žiūrovui, kokią žinutę neši, koks tavo pagrindinis uždavinys? Tai manyje tarsi užaugino norą visur, kur beeičiau, ką bedaryčiau, po savęs palikti gyvenimo džiaugsmo, vilties, geros nuotaikos...
Beje, esu įsitikinusi, kad svarbiausius dalykus gauname iš artimiausių, labiausiai mus mylinčių žmonių. Iš mamos išmokau dalintis: gera nuotaika, mažomis dovanėlėmis (pyragas prie kavos ar šokoladukas vaikui – būtina!). Tai prisimenu nuo vaikystės, ir tai tęsiasi iki dabar.
 
- Ar dosniai dalijatės patarimais? Kaip reikia gyventi, kad „nesudegtumei“?
- Oi, sakyčiau priešingai – „sudek“! Degink save kiek gali, pernelyg netaupyk savęs – juk nežinome, kiek gyvenimo kelionės mums liko. Reikia gyventi, atsiduoti, atiduoti maksimaliai! 
 
- Aktorės profesija susijusi su išvaizda, juk kūnas – jūsų darbo įrankis. Jaučiate spaudimą visuomet būti pasitempusi, geros formos?

- Sakyčiau, kad visa tai yra netgi aktoriaus pareiga! Ir jokiu būdu ne spaudimas. Dar studijų pradžioje pedagogai sakė: „Jeigu išeini į sceną, turi būti matomas, girdimas, išvaizda atitikti personažo turinį“. Manau, kad ir gyvenime taip pat – žmonės iš tavęs tikisi pavyzdžio, kaip reikėtų gyventi, kaip atrodyti, kokias vertybes puoselėti. Tai sudedamoji aktoriaus profesijos dalis.
Tiesa sakant, dažnai mūsų išorė atspindi mūsų turinį. Jeigu suglembame, apsileidžiame, niekas neįdomu, apima depresyvi nuotaika, tikėtina, kad tai matyti ir vos pažvelgus į žmogų. Aktorius to sau leisti negali – niekam nesvarbu, ar tave kas nors išdavė-neišdavė, šoną duria ar nelaimė ištiko...
 

Ž.Plečkaitienės nuotr.

- Ar sveikas gyvenimo būdas – jūsų „tema“? Skiriate dėmesio sveikatai?

- Esu iš tų žmonių, kurie gali pasidžiaugti puikiais genais – seneliai, tėvai perdavė liekną kūną, judrumą. Be to, visada mėgau šokti – iki šiol tą darau.
Tačiau taip buvo ne visuomet. Studijų pradžioje dažnai subloguodavau, sutrikdavo virškinimas, apsunkdavo skrandis. Nesuprasdavau, kas vyksta. Laimei, vienas gydytojas įtaigiai paaiškino, kad visi stresai ir įtampos, kuriuos patiriame spektaklio metu būdami scenoje, „pereina“ į skrandį. Šis susispaudžia, ir jeigu pernelyg greitai tokį susigniaužusį skrandį prikemšame maisto, normalus virškinimas, deja, nevyksta. Ką daryti? Ogi atsigerti vandens, palaukti, kol nurims emocijos po darbo scenoje, sąmoningai pasirinkti lengvai virškinamą maistą. Kai patarimus pritaikiau sau, pastebėjau pagerėjimą. Pajutau, koks maistas tinka, o koks – ne. Gera savijauta man svarbi kiekvieną dieną! Iki šiol labiausiai mėgstu vaisius, daržoves, mėsą (be „apvoliojimų“, padažų). Scena išmokė nepersivalgyti, mat tada apsunksti. Lygiai taip pat neužkandžiauti prieš pat spektaklį (kad ir kaip vaišingai siūlytų), nes visą pasirodymą tada jauti tarsi akmenį skrandyje. Tiesa, ilgai būti nevalgiusi negaliu – ima skaudėti galvą. Tačiau kada ir ką valgyti – galvoju (šypsosi).
 
- Užsiminėte, kad mėgstate šokti. Sportuojate reguliariai?    
Kiekvieną dieną mankštos, deja, nedarau, nors norėčiau. Atsigriebiu prieš kiekvieną spektaklį ar renginį – būtinai pramankštinu kiekvieną raumenį, sausgyslę. Labai svarbu, kad kraujas prabėgtų per visas gysleles, perneštų deguonį, pažadintų.
 
- Judu su vyru Arūnu kartu jau beveik keturiasdešimt metų metus. Ilgą laiką gyvenote skirtinguose miestuose: jūs – Kaune, vyras – Klaipėdoje, tad ir išbandymą atstumu jūsų santykiai atlaikė. Kas svarbiausia, kad santuoka būtų tvirta? 
- Svarbiausia – priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, suprasti, atjausti. Jeigu tu jį suprasi, palaikysi, gali tikėtis, kad ir jis tave priims, palaikys. Svarbu kalbėtis – juk liežuvis žmogui duotas tikrai ne piktam žodžiui skleisti, o diskutuoti, aiškintis. Sutikite, kai kalbiesi, ir kitą žmogų imi geriau suprasti. Pripažinkime, mes, moterys, kartais prisikuriame istorijų, „galvojimų“, o vyras, pasirodo, nieko tokio omenyje net neturėjo. Tad kam vaikščioti savaitę ar mėnesį susiraukus, kai galima per valandą kitą išsiaiškinti, ir atsigulti jau meiliai (šypsosi).
Kiekvienas mūsų turime pomėgius, įpročius. Nesistenkime perauklėti savo vyrų! Verčiau išnaudokime mums duotą švelnumą, lankstumą, kantrybę, išgirskime jį, palaikykime sumanymus. Esu tikra – anksčiau ar vėliau jis atsidėkos! Meilė – ne tik instinktyvi aistra, tai - ir kantrybė, ir noras kurti savo ateities pasaulį.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      Ateityje – strategiškai kitoks chirurginis krūties vėžio gydymas

      Ateityje – strategiškai kitoks chirurginis krūties vėžio gydymas

      Kokios apimties chirurginė operacija gydant krūties vėžį būtų optimali? Į šį klausimą bandys atsakyti Europos šalių,...
      Valdas Pečeliūnas: „Pacientams jaučiamės įsiskolinę“

      Valdas Pečeliūnas: „Pacientams jaučiamės įsiskolinę“

      VUL Santaros klinikų gydytojų sąjungos pirmininkas, gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas (45 m.) tikina, nors nėra nei virusolo...

      Budinti vaistinė


      Radviliškyje dirbantys vaistininkai jaučia gyventojų nerimą

      Radviliškyje dirbantys vaistininkai jaučia gyventojų nerimą

      Nuo rugsėjo 21 dienos Radviliškio gyventojai gyvena kitu ritmu. Dėl didelio patvirtintų COVID-19 atvejų skaičiaus at&scaron...
      Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

      Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

      Dažnesnis vaistinių durų varstymas – popandeminiame pasaulyje išryškėjusi tendencija, kuomet gyventojai sveika...

      Sveika šeima


      Jei gali vaikščioti – gali ir šokti

      Kas sakė, kad baletas tik jaunoms nendrėms? Choreografė Neringa Kirklienė, vedanti šias šokių pamokas suaugusiems ir senjorams, įsitikinusi – šokti baletą niekada ne per vėlu. Elegancijos ir gracijos mokytis gali bet kokio amžiaus ir bet kokio kūno sudėjimo žmonės.

      Sveikatos horoskopas


      Rugsėjo 14-20 d.

      Avi­nas
      Pirmadienį padarykite iškrovos dieną. Tre­čia­die­nis - pa­lan­ki die­na pra­dė­ti gy­dy­ti ner­vų sis­te­mos li­gas. Penktadienį saugokitės traumų. Šeš­ta­die­nį val­gy­ki­te tik leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą. Ne­pa­dau­gin­ki­te stip­rių al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, galimas apsinuodijimas.

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Vakcinų nuo COVID-19 lenktynės. Kas laimi?

      Šaltojo karo metais turėjome ginklavimosi varžybas, o šiemet – kuo tikriausias vakcinų lenktynes. Pagrindiniai žaidėjai tie patys – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija. Tik šį kartą tikslas iš pirmo žvilgsnio atrodo kilnus – kuo greičiau sustabdyti koronaviruso plitimą.

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Kaip sustabdyti laiką?
      Henrikas Vaitiekūnas Kaip sustabdyti laiką?
      Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi
      Agnė Bilotaitė Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi

      Naujas numeris






















      Alergijos tyrimai ir konsultacijos - Allergomedica