Stilistė Viktorija Šaulytė (25 m.) – drąsi jauna moteris: kalbėti apie jausmus, atvirai dėlioti mintis apie savo kūną, diskutuoti jautriomis temomis socialiniuose tinkluose jai, rodos, pavyksta lengvai. Galime pavydėti merginai to vaikiškumo, nuoširdumo jausmo, kuris suteikia sparnus nudirbti didelius darbus.
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.
- Užsiminei, kad jau kurį laiką tave vargina stiprūs dusulio priepuoliai, dažnai stringa balsas, staiga užklumpa kiti nemalonūs reiškiniai. Tačiau konkrečios diagnozės – nėra.
- Gydytojai sako, kad pirmiausia turiu atsigręžti
į save, į gyvenimo būdą, subalansuoti mitybą. Prisipažinsiu, kai įsisuku į darbus, esu gyva vien kava, o tai - negerai. Manau, kad daugumą ligų mums sukelia įtampa, stresinės situacijos. Todėl reikia ugdyti savyje sąmoningumą!
- Ar tau svarbus gydytojų žodis? Ketini keisti gyvenimo būdą: ką nors mažinti, ką nors įterpti?
- Esu gana didelė bailiukė (
juokiasi)! Tik kažkas – ir man norisi bėgti pas gydytojus, bet, manau, kad greičiausiai ieškau patvirtinimo tam, ką ir pati girdžiu savyje: „Viktorija, visur reikalingas balansas“!
- Esi prasitarusi, kad šiuos metus pašvęsi vidinės ramybės paieškoms... Pradžia jau padaryta?
- O taip!!! Man atrodo, visiems ateina TAS laikas, tik skirtingu metu. Man jis atėjo, kai sutikau Julių, kuris tapo mano artimu draugu. Ne, jis nevertė manęs keistis, – pati būdama šalia jo panorau labiau pažinti save, mokytis nurimti, kai to reikia, susikoncentruoti, o ne blaškytis. Juokiuosi, nes esu išsiblaškiusi, net pastovėti vietoje negaliu, vis vyksta kažkokie kūno judesiai. Dažnai man reikia gero timptelėjimo, kad nurimčiau (
kvatoja). Gal todėl pradėjau medituoti. Cha, sunkiai pavyksta, bet mažais žingsneliais bandau susitelkti į vieną tašką...
- Esi iš tų žinomų žmonių, kurie mielai laiką skiria socialinėms iniciatyvoms. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai dalyvavai viešoje diskusijoje apie patyčias internete. Turi asmeninės patirties? Ką dar palaikai, o gal ko nors nepalaikai?
- Socialinės akcijos padeda kalbėti garsiau. O tiems, kurie negirdi – išgirsti! Patyčių tema man atrodo visada labai aktuali. Juk jau mokyklose vaikai tyčiojasi, jei, pavyzdžiui, mergaitė ateina ne su rožine, o su mėlyna kuprine. Pati tai patyriau savo kailiu, kai maždaug prieš metus buvau iškoneveikta visose interneto platybėse dėl... krūtinės formos. Tada pagalvoji, kas iš tiesų vyksta šioje žemėje, kad kažkam tu esi tik vertinimo objektas.
Tad kalbėjimas garsiai apie tai, jog mes patys sprendžiame, kaip norime atrodyti ir kas mums patinka, yra vienas būdų pradėti visiems tapti sąmoningesniais.
- Kalbėdama apie save esi atvira. Štai, pavyzdžiui, tavo facebook‘e žinutė: „Žmonės bijo rodyti savo dantis dėl visokiausių prisigalvojimų! Vienas jų, kad jų dantys kreivi. O kas nustatė kokie dantys turi būti? Kas nustatė normas. kada yra gražu, tiesu, plona ar lygu...“. Ar drąsa kalbėti apie save ir taip palaikyti tuos, kurie yra panašūs, bet jaučiasi nevisaverčiai, – stiprioji tavo pusė?
- Žodis – galingas! Tikiu, kad kas nors išgirsta ir galbūt įgauna drąsos daryti taip, kaip nori bei jaustis geriau. O gal, kai parašau aš, įkvepiu parašyti ir kitus. Taip žinutė skleidžiasi... Būtent dėl to prieš pusę metų ėmiausi vykdyti stiliaus susitikimus su moterimis, pavadindama šią iniciatyvą „Vieno kavos puodelio istorija“. Mes kalbamės tikrai ne vien tik apie drabužius, bet ir apie tai, kaip nebijoti savęs, savo kūno, kaip mylėti save.
- Ar esi iš tų suaugusiųjų, kurie giliai viduje visada lieka vaikai? Mėgsti būti nerimta: žiemą voliotis sniege, juoktis iki ašarų?
- Man atrodo, kad dalis vaiko manyje liks visada. Visada svarbu balansas, tad jei sakau, kad ieškau vidinės ramybės, dar nereiškia, kad žiemą nelekiu su draugais šėlti ant kalnų (
juokiasi). Kiekvienam linkiu savyje atrasti vaiką, tuomet viskas gyvenime bus lengviau – tarsi žvelgtumėte pro rožinius akinius.
- Kaip leidi laiką, kai nori atgauti jėgas, energiją, galiausiai – tikrąją save? Pasidalink idėjomis.
- Mėgstu būti gamtoje. Keliauti! Lietuvoje tokia graži žiema, tad savaitgaliais visiems siūlau pakeliauti po šalį, ja pasigrožėti. Taip pat planuoju pagaliau pirmą kartą pabandyti slidinėti! Mėgstu sodybas, gyvūnus. Nesenai buvau aplankyti alpakų – nepamirštami įspūdžiai. O kartais smagu ir namuose tvarkytis, garsiai klausytis muzikos.
- Ar tavo vilkimi drabužiai, avima avalynė atspindi vidinius išgyvenimus, nuotaiką? Kaip rengiesi, kai esi įsimylėjusi, o kaip – kai nuotaika slogi?
- Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą. Todėl dažnai rašau apie spalvas arba rodau ryškius derinius, kad žmonės prisimintų, kiek atspalvių turime! Kiekvienos mano dienos įvaizdis – pagal tos dienos rytinį jausmą (
juokiasi).
- Sakai: „Kava ir šokoladas yra mano didelės meilės. Niekada neleidžiu sau jų atsisakyti. Kaip ir savo gyvenimo“.
- Šią frazę parašiau savo tinklaraštyje, kad visada prisiminčiau bei priminčiau kitiems, koks gyvenimas yra žavus, kai jame daug meilės!
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: