- Ralis – ne vienintelis galimas lenktynininko pasirinkimas. Yra kitų automobilių sporto šakų: krosas, žiedinės lenktynės. Kodėl pasirinkote būtent ralį?
- Kad būtų galima slysti į šoną. Jaunuoliai dažnai renkasi pigesnį variantą – drifto varžybas. Tačiau klasikiniame ralyje gerokai didesnė paviršiaus, gamtos sąlygų, lokacijos įvairovė. Tai man labiausiai imponavo. Todėl nuo pradžios prilipau prie tos srities ir iki šiol nesitraukiu. Ralis - automobilių sporto karalius. Visada egzistuoja nežinomybės faktorius, kas kartą reikia iš naujo prisitaikyti prie trasos.
 
- Kažkam gi gali atrodyti, kad čia sėdimas darbas. Juk daugelis žmonių vairuoja kasdien. Ar lenktynininkui svarbu palaikyti gerą fizinę formą? 
- Mūsų patiriamas fizinis krūvis yra visiškai kitoks. Bet fizinės formos palaikymas stipriai pagelbėja. Yra lenktynininkų, kurie važiuoja be didesnio fizinio paruošimo ir daliai jų neblogai sekasi, bet iš savo varpinės galiu pasakyti, kad mano savijauta ir rezultatai geresni, kai fizinė forma yra bent jau vidutiniška. Todėl bent jau dvi tris dienas per savaitę stengiuosi skirti sportinei veiklai. Paskutiniuosius porą metų užsiimu crossfit`u.Lenktynininkui svarbus optimalus kūno svoris. Viena vertus, tokiam maratonui kaip Dakaras norisi kuo daugiau kilogramų su savimi išsivežti, kad badmečiui esant turėtum resursą, tačiau automobilių sporte svoris yra priešas numeris vienas. Kuo mažesnis automobilio ir ekipažo svoris, tuo esi greitesnis trasoje. Tenka laviruoti ir ieškoti aukso viduriuko.
 
- Sakėte, kad Dakare tenka ir pabadauti. Kaip gi maitinatės dykumose?
- Maistas Dakare yra viena įdomiausių sferų. Sąlygos niekuomet nėra vienodos, nuolat kinta, jos būna ir pakankamai ekstremalios. Daug eksperimentavome, iki šiol išbandome naujus variantus. Iš ryto geriausia pavalgyti paprasto maisto, kuris turi daug kalorijų, pavyzdžiui, kiaušinienės. Važiuojant valgyti galimybės nėra, kad ir koks didelis poreikis būtų. Todėl maistas gali būti tik geriama forma. Tai ypač apriboja pasirinkimą. Bandžiau įvairius kokteilius, miltelius. Tačiau turiu gan problemišką skrandį – ne viską galiu į jį pilti. Iki šiol geriausiai veikdavo sultys, nes jos turi šiek tiek rūgštelės, cukraus, kuris duoda energijos. Vakare grįžus į bivuaką arba jame, arba šalia esančioje gyvenvietėje visą laiką rasi sočiai pavalgyti. Stengiamės atkurti kalorijų trūkumą.
 
- Jūs vis sakote, kad po kokio tramplino šturmanui stuburą paskausta. O kaip jums?
- Turbūt pagrindinis elementas, kuris gali nutraukti karjerą automobilių sporte yra stuburo traumos. Tai - pagrindinė kūno dalis, kuri sugeria smūgius, kelio nelygumus, ypač bekelės lenktynėse. Praktiškai visi lenktynininkai, kurie daug metų praleidžia trasose, susiduria su tokiomis problemomis. Man bekelės lenktynėse po ilgesnės, nelygesnės trasos vakare pamaudžia, bet kol kas labai skųstis negaliu.
 
- Neretų varžybų metu automobilyje tenka pakęsti didelį karštį. Kai kurie lenktynininkai tam treniruojasi pirtyje. Turite savų metodų?
- Ne, niekaip grūdintis nebandau. Dirgiklių diapazonas platus: karštis, dulkės, automobilio gedimas, skausmas, niežulys, alkis, troškulys, miego ar poilsio trūkumas. Pagrindinis būdas su jais kovoti – įjungti ignoro režimą, kaip mano šturmanas Saulius (S.Jurgelėnas – red. past.) sako. Tai yra visus tuos dirgiklius sąmoningai ignoruoti ir susikoncentruoti į važiavimą. Padeda ir tai, kad vairavimas reikalauja daug dėmesio. Per tuos kelerius metus Saulius, turėdamas daugiau patirties, vis mane pakoučina, padėlioja strategiją.
 
- Dakaro lenktynininkas yra gerokai daugiau nei automobilio vairuotojas. Ruošiantis šiam projektui tenka begalybę įvairių kitų darbų atlikti, tiesa?
- Iš tikrųjų, važiavimas užima ne daugiau nei dešimt procentų viso darbo. Automobilių sportas imlus finansams. Kuo geresnė technika, tuo geresnis rezultatas, tuo maloniau lenktyniauti. Pagrindinė užduotis - apskritai išvažiuoti į varžybas, užsitikrinti finansavimą, sukalibruoti komandą, užsitikrinti techniką ir techninę bazę. Tam ir praleidžiame devyniasdešimt procentų laiko. Vairavimas lieka kaip desertas. Tik atlikęs namų darbus gali lenktyniauti.
 
- Esate minėjęs, kad šiemet reikės ieškoti pagalbininkų. Planuojate plėsti komandą?
- Visą laiką pasvajoji apie komandos papildymą, kad atsirastų visu arba bent puse etato dirbančių žmonių. Dabar dirbame su freelanceriais, kuriuos samdome konkrečioms projektinėms užduotims. Pavyzdžiui, profesionalus fotografas Vytautas Dranginis, kuris važiuoja kartu, kai reikia, bet tuo pačiu metu turi ir aibę užduočių kituose projektuose. Samdome ir profesionalią techninės priežiūros komandą. Ir vaizdo, ir viešųjų ryšių reikalams samdome žmones. Praktiškai kiekvienoje srityje bendradarbiaujame su vienu ar dviem specialistais. Kol kas tokia praktika veikia efektyviausiai.

- Prieš interviu sakėte, kad rugpjūtis jums - įtemptas mėnuo. Iki mėnesio pabaigos reikia sutvarkyti tam tikrus techninius dalykus dėl dalyvavimo Dakare? 
- Rugpjūčio paskutinė diena yra pirmasis terminas Dakaro startiniam mokesčiui sumokėti. Sumokant iki šito termino yra ženkli nuolaida. Pavyzdžiui, jeigu už mechaniko galvą įprastai pakloji dvylika tūkstančių eurų, šiuo atveju moki devynis. Todėl komandos, kurios turi ilgalaikę strategiją, registruojasi ir pirmąją įmoką sumoka iki rugpjūčio galo. Iki to laiko praktiškai turi apsispręsti, ar dalyvausi. Karjeros pradžioje esam pražioplinę terminą, nes nebuvome tikri, ar startuosim, bet pajėgiame apsispręsti iki vasaros pabaigos.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!