- Ar pameni tą momentą, nuo kurio atsidaro meilė kinui?
- O, taip! Kas antrą savaitgalį važiuodavau pas tėtį, šalia jo namų įsikūręs video nuomos punktas, kur nuomojantis dvi kasetes, trečią gauni nemokamai. Dvi kasetes išrinkdavau aš, o trečią rinkdavosi tėtis, kokią nors klasiką ar tai, ką norėdavo, kad aš pamatyčiau. Kai atėjo laikas galvoti, kur reikės studijuoti, supratau, jog mokykloje man neblogai sekėsi rašyti rašinėlius, esu matęs daug filmų.
 
- Kas paskatino bei įkvėpė sukurti filmą „Paradas“, pilną groteskiškų, gal net juodojo humoro situacijų?
- Idėja kilo, kai sužinojau, jog mano tėvai skirsis per bažnytinį teismą. Tada pirmą kartą išgirdau, jog toks apskritai egzistuoja. Prašiau jų abiejų papasakoti, taip pradėjau rinkti medžiagą ir supratau, jog čia gali būti filmas. Vėliau suvokiau, jog juokinga ne pats teismas, o žmonės jame. Institucija gali būti reikalinga arba ne – tai priklauso nuo požiūrio. Mano tėtis yra katalikas, jam tai buvo svarbu, o mama tiesiog norėjo jam padėti.
 
- Pasmalsausiu, ar tavo tėvams pavyko išsiskirti šiame teisme? Nes filmo herojams tenka nueiti kryžiaus kelius...
- Pavyko, ir gana lengvai. Dėl to iškart atsisakiau kurti filmą pagal jų autobiografinę istoriją. Nes gerai istorijai reikia konfliktų, nesutarimų, o ir pati istorija man per artima, tad nuo jos tik atsispyriau gilindamasis į bažnytinį temą.
 
- Nebijojai Bažnyčios reakcijos, gal net atskyrimo nuo jos? Net ir mūsų laikais pasitaiko atvejų, kai po kai kurių filmų ar knygų pasirodymo jų autoriai nulinčiuojami.
- Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, buvo baisu iki paskutinės sekundės. Galvojau, jog mums bus „šakės“, bet nutiko priešingai. Tie žmonės, Bažnyčios bendruomenė, tapo filmo gerbėjais. Girdėjau, jog net vienas klebonas Velykų proga nupirko bendruomenei bilietus į filmą. Taip pat žinau, jog vienuolė, kuriai filmas labai patiko, feisbuke apgynė vieną filmo sceną ginče su žurnaliste. Čia toks neįtikėtinas paradoksas, negalėjau tuo patikėti.
 
- Papasakok, kaip dirbote prie scenarijaus? Gal su kuo nors tarėtės ar „tikrinote“ situacijas, ar jos suveikia, prajuokina?
- Turiu kelis žmones, kurių neišduosiu. Jie visada skaito mano scenarijus. Vienam žmogui papasakoju tik idėją, kitas skaito pirmą scenarijaus versiją. Taip po truputį tikrinuosi. Man atrodo, pasitikrinti su kitais žmonėmis tiesiog būtina. Jei ši, slapta mano auditorija, priima, esu ramus – viskas bus gerai.
 
- Gal filmavimo aikštelėje nutiko kokia nors absurdiška ar net kuriozinė situacija, kuri ir dabar kelia šypseną?
- Labai mėgstu Spilbergo citatą „Gera komedija yra ta, kai niekas nesijuokia aikštelėje“. Nes jei juokiasi, kažkas yra blogai. Pas mus buvo ir taip, ir taip.
Bet labiausiai įsiminė scena, kurioje visi veikėjai yra bare, pradeda groti V.Kernagio daina. Ją kartojame gal trisdešimt kartų, dainuojame iš visų jėgų, naktį. Šalia to baro gyvena mūsų draugas ir net komandos narys, kuris apie šį filmavimą nieko nežinojo. Jo mergina laukėsi, tad jis mums iškvietė policiją, bet ši neatvyko tik todėl, jog mieste vyko riaušės ir visi policijos ekipažai buvo tenai. Čia tiesiog Dievo pirštas, jog leido nufilmuoti šią sceną. Apie tai, jog ateidavo ir girtų žmonių, kurie norėjo prisijungti prie smagaus baliaus ir padainuoti, net nekalbu.
 
- Jei įsijaustum į kino kritiko vaidmenį, kokiam žanrui priskirtum savo filmą?
- Komiška drama arba ironiška komedija. Norėjosi, jog filmas būtų optimistiškas, šviesus ir svarbiausia nekvailas, net jei jame yra ir juodojo humoro pėdsakų.
 
- Teko girdėti, jog būna situacijų, kai scenarijus nors dar tik įpusėtas, jo autoriai galvoje jau turi konkrečius aktorius tam tikriems vaidmenims atlikti. Ar tau taip yra buvę?
- Tikrai taip, scenarijus nuo pat pradžių buvo rašytas pagrindinei filmo aktorei Rasai Samuolytei. Mes netikėtai susitikome mieste ir aš jai sakau: „Rasa, man atrodo, aš tau rašau filmo scenarijų“. Ji atsakė: „Man rodos aš sutiksiu“. Ir sutiko.
 
- Ar kada nors susimąstei, kur būtum, ką veiktum, jei nebūtum kino pasaulyje?
- Kilo, ir kilo tada, kai atsirado dirbtinis intelektas. Programėlėje „Chat GPT“ draugas juokais uždavė parašyti scenarijų apie bažnytinį teismą, su tokiais ir tokiais veikėjais. Sunerimau, nes pirmi sakiniai buvo identiški. Supratau, jog ši profesija gali dingti, o daugiau nieko nemoku – muzikantas esu vidutiniškas, tad turbūt tektų eiti mokytis naujos profesijos. Skaudus klausimas. Viliuosi, jog taip nenutiks. 
 
- Tai vis dėlto, kas slepiasi po filmo pavadinimu?
- Jis siejamas su orkestru. Man grojimas orkestre (o jame grojau ir pats) yra panašus į paradą. Žmonės, kurie neįgyvendino savo svajonių, atveda į orkestrą vaikus. Šie jame groja per prievartą ir negana to groja kažkokiuose vaikams visiškai neįdomiose vietose, pavyzdžiui, fabriko, traktoriaus ar direktoriaus gimtadieniuose.
Vaikai groja, nes tėvai liepė. Man tai panašu į bažnyčią, kurioje kai kurie tradicijų laikosi tik dėl to, jog taip liepė tėvai ar seneliai: einam į mišias, tampame krikšto tėvais nežinodami to prasmės. Prasmės neturėjimas, tradicijų laikymasis šiaip sau yra kaip paradas, kaip fasadas, kaip ir tie vaikai, kurie šypsosi per prievartą.
 
- Pastarieji keleri metai buvo pilni iššūkių, vienas už kitą stipresnių: nuo pabėgėlių, pandemijos, infliacijos, kilusių kainų ir galop karo Ukrainoje. Ar tai paveikė filmo kūrimą?
- Taip, paveikė. Kinas kuriamas ilgai, o tuo laiku pasaulis nesustoja ir kartais nutinka taip, jog filmas tampa neaktualus. Finansiniai klausimai gal labiau skirti prodiuseriui. Bet karo akivaizdoje apskritai viskas tampa beprasmiška, nes tu kuri pramogą ir meną, kurio galbūt nebereikia. Bet kine yra ir sėkmės faktorius, tad ant savęs pykti neverta, ypač jei filmas pradėtas kurti visai kitomis aplinkybėmis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!