Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius (54 m.) mano, kad už mokytojo darbą yra kur kas atsakingesnių. „Mediko padaryta klaida gali atimti gyvybę“, – pavyzdį pateikė istorijos mokytojas.
„Dažnai ši šventė didesnė mokiniams, o ne mokytojams, nes Mokytojo diena asocijuojasi su nevykstančiomis pamokomis. Kaip minėti šią dieną, pasirenka mokykla. Visos profesinės šventės man asocijuojasi su sovietmečiu, nes tuo metu tai buvo madinga minėti. Daugeliui mokytoju būti tą dieną mokykloje tampa iššūkiu – atsiranda neįprastos veiklos, kartais tam reikia didesnių pastangų negu įprastą darbo dieną“, - Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
– Direktoriau, tik įžengus į jūsų vadovaujamą mokyklą, žvilgsnį traukia koridoriuje stalo tenisą žaidžiantys mokiniai. Taip skatinate vaikus judėti?
– Kai kas į mokyklą atvyksta dviračiu, kai kas pėsčiomis, judėjimas turi būti skatinamas. Mokykloje taip pat turime stalo futbolą. Vaikai mėgsta ir stalo tenisą. Būtų vietos, turėtume ir daugiau, tačiau yra tik du stalai. Sportas lavina mąstymą. Nesportuojantis mokinys ar studentas turi mažesnes galimybes ko nors siekti. O jei nori ko nors pasiekti, pavyzdžiui, sporte, reikia sunkiai dirbti, prakaituoti. Moksle tas pats – nori rezultato, turi dirbti.
– Prieš 3 metus žiniasklaidai sakėte, kad nesinaudojate mobiliuoju telefonu. Ar vis dar neturite šios priemonės ir kodėl jos vengiate?
– Mobiliojo telefono būtinybė stipriai sumenkusi. Jis reikalingas ir privalomas tam tikrose situacijose, darbuose, tačiau kai tai nėra būtina, aparatas blaško, juo naudojamasi be tikslo. Jei reikia, darbe naudojuosi laidiniu telefonu, taigi mobilusis man nėra būtinas. Be jo ramiau, o su visais galiu susisiekti elektroniniu paštu. Susirašinėjimas elektroniniais laiškais yra ramesnės erdvės kūrimas. Mobilieji – triukšmingos erdvės rezultatas. Naujosios technologijos kelia priklausomybę, todėl ir mokiniams negalima daug leisti naudotis mobiliaisiais telefonais. Naudoju planšetę ir pats pastebiu, kad ji kartais neadekvačiai įtraukia.
– Mobiliojo telefono neturėjimas prisideda prie jūsų sveikatos?
– Nedrįsčiau taip sakyti. Turiu savitą požiūrį į sveikatą. Mobiliojo telefono neturėjimas sudaro galimybę būti ramesniam, tai yra psichinės sveikatos aplinkybė - galima tai susieti su bendra savijauta, tačiau ne su sveikata.
– Koks gi yra jūsų požiūris į sveikatą?
– Kuo mažiau apie ją kalbėti ir gilintis, ką valgyti, kaip gyventi. Mano požiūris į gyvenimą – natūralus. Man atgrasu skaityti apie dietas, svorio metimą, kas yra sveika ir kas ne. Valgau tai, ką noriu, sportuoju tiek, kiek man reikia. Nemanau, kad kai kurie produktai kenksmingi, svarbu, kiek suvartosi. Žmogų gali pribaigti ir vandeniu. Manau, daugelis žmonių turi priklausomybių maistui, peraugančių į ligas. Tai netiesioginiu būdu skatinama viešojoje erdvėje. Mano svoris visada stabilus, nepriklausomai nuo to, ką veikiu. Man patinka gerti „Coca-Colą“, nes tai
kiečiausias gėrimas pasaulyje. Kuo skiriasi „McDonald‘s“ nuo lietuviškų cepelinų? Viską reikia valgyti ir nekelti problemų. Žmogus sako, kad jis nevalgo mėsos. Galvoju, kodėl jis taip save skriaudžia. O kartais tie, kurie valgo mėsą, – ne draugai ar net blogi žmonės. Kraštutinumai neatneša naudos.
Mieste dažniausiai važinėju dviračiu. Negalvokite, kad tai dėl sveikatos. Tai yra greičiausia susisiekimo priemonė Vilniuje. Žinoma, tai padeda ir mano sveikatai. Kartais sako, kad kava negerai, kartais, kad arbata. Jei gyvensi pagal tokias rekomendacijas... Kita problema, kai žmogus visai negalvoja, ką daro, tuomet užklumpa antsvoris ir ligos. Šiandien aktualiausias klausimas turbūt yra, kaip numesti svorio, o ne kaip apginti Lietuvos nepriklausomybę. Manau, sveikata įgyjama natūraliu būdu, o nenatūraliai ji sugadinama.
– Šiandien, ketvirtadienį, švenčiama Mokytojo diena, kaip ši proga turėtų būti minima?
– Dažnai ši šventė didesnė mokiniams, o ne mokytojams, nes Mokytojo diena asocijuojasi su nevykstančiomis pamokomis. Kaip minėti šią dieną, pasirenka mokykla. Visos profesinės šventės man asocijuojasi su sovietmečiu, nes tuo metu tai buvo madinga minėti. Daugeliui mokytoju būti tą dieną mokykloje tampa iššūkiu – atsiranda neįprastos veiklos, kartais tam reikia didesnių pastangų negu įprastą darbo dieną. Šiais metais mūsų mokykloje per 40 minučių trukmės ilgąją pertrauką, mokiniai pasveikins mokytojus, jie išgers kavos, arbatos. Man tokia šventimo forma yra priimtiniausia, nereikia mokytojo darbo neadekvačiai sureikšminti.
– Kodėl manote, kad mokytojo darbas per daug sureikšminamas?
- Vienas mokytojas gerai pasakė: „Stoviu prie lentos, nesąmonę padariau ir nieko neatsitiko, įsivaizduoju, kokį stresą patirtų medikas, jei jis suklystų“. Autobuso vairuotojo, kuris veža keleivius, klaida yra daug kartų pavojingesnė negu mokytojo. Mokytojas gali pridaryti ir pridaro žalos ne visada pagrįstomis kalbomis, bet tai nėra labai ypatingas darbas, yra daug kartų atsakingesnių.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: