- Po daugiau nei mėnesio gavai neigiamą COVID-19 testą. Teko išgyventi nelengvą laikotarpį. Kaip jis praėjo? 
- Nuoširdžiai pasakysiu, buvo visko. Ir man atrodo, jog kiekvienas žmogus, kuris persirgo šia liga, pasidalintų panašiomis patirtimis. Man pačiai pirmosios savaitės buvo be galo užimtos. Pavadinčiau jas net darbingomis. Deja, po dviejų savaičių gavau teigiamą atsakymą, tada dar po kurio laiko – neigiamą. Tuomet – ir vėl teigiamą. Na, po paskutinio atsakymo palūžau morališkai.
Būdavo, kad ir paliūdėdavau, pagulinėdavau ant jogos kilimėlio arba naktį išeidavau į balkoną stebėti žvaigždžių - bandydavau atsipalaiduoti, nusiraminti. Viena vertus, buvo puiki proga susipažinti su tikrąja savimi, bet iš kitos pusės - ganėtinai sunku.
 
- Minėjai, kad sirgdama susidūrei su retai pasitaikančiu COVID-19 simptomu – kūno niežuliu...
- Dėl niežulio turbūt taip ir nesužinosiu tiesos. Aš tuo pat metu gėriau antibiotikus, tad labai didelė tikimybė, jog esu jiems alergiška. Bet vienas COVID-19 simptomų – niežulys. Gydytojai žinojo ir žymėjosi jį, tačiau liko iki galo neišsiaiškinę. Išbandžiau visus įmanomus purškalus, bet kai nustojau gerti tuos antibiotikus, po maždaug penkių šešių dienų niežulys praėjo. Galbūt čia tiesiog sutapimas. Bet turiu pripažinti, jog niežulys mane pakankino labiausiai.
 
- Ar iš šio laikotarpio pasisėmei naudos? 
- Kūrybine prasme – vienareikšmiškai puikus laikotarpis. Kitą dieną po mano paskelbimo, jog pagaliau pasveikau, iškart nuvykau į įrašų studiją susitikti su draugais prodiuseriais. Mes jau planuojame naujų kūrinių leidimus, darome įrašus. Į gyvenimą sugrįžau aktyviai. Telefonas netyla, kartais jau norisi net padėti jį į šalį. Tačiau pasiilgau gyvo bendravimo, apsikabinimų! Nes jausmas, kad nieko negali paliesti ir gyvai bendrauti, o viskas tik per atstumą, – labai keistas. Keturiasdešimt viena diena karantine – jau šiek tiek per daug. Paskutinį kartą, po daugiau negu mėnesio, testą pridavinėjau tiesiog drebėdama, nes supratau, jeigu vėl bus teigiamas atsakymas, aš dar dvi savaites sėdėsiu namie. Ir vėl viena. O tada jau tikrai nebežinočiau, nei kur dėtis, nei kaip man sektųsi ištverti. Pamačiusi neigiamą COVID-19 testą, padėjau į šalį telefoną ir paverkiau iš laimės kokias dešimt minučių. Tuomet nuėjau į dušą, susiruošiau, gražiai apsirengiau, paskambinau į darbą radijuje, tėvams ir išvažiavau į miestą susitikti su draugais.
 
- Karantiną praleidai viena. Kokia buvo tavo emocinė būsena? Galbūt teko kreiptis profesionalios pagalbos?
- Profesionaliai nesikreipiau. Bet galiu drąsiai teigti, jo emocinė būsena - labai svarbi. Daktaras gali pažiūrėti tik tavo fizinę sveikatą, tačiau emocinė būklė – kur kas svarbesnė. O per karantinavimosi periodą supratau, jog mane supa nuostabūs žmonės, kurie mane labai palaikė. Galų gale, jeigu man pasidarydavo liūdna, nebijodavau jiems skambinti ir su jais pakalbėti. Nebijodavau pasakyti: „Noriu pakalbėti, man šiandien šiek tiek liūdna.“ O jeigu jie atvykdavo ir sėdėdavo po mano langais – diena tapdavo ypatinga.
 
- Iš tiesų, atrodai be galo pozityvus žmogus. Kas tave įkvepia?
- Tave supanti aplinka ir pasako, koks esi tu. O ir žmonės aplink mane labai panašūs, pozityvūs.
Tiesa, per karantinavimosi laikotarpį buvau užsirašiusi ant lapo „Laimė man“. Porą valandų meditavau ir rašiau, kas man yra laimė. Manau, jog kiekvienas turėtume galvoti apie tai, kas mums teikia džiaugsmą. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dirba nemylimą darbą, manau, kad reikia surizikuoti ir jį mesti. Ieškokite laimės!  
 
- Meditacija – tavo hobis? 
- Viena meditacijos formų – joga. Atradau ją prieš kelerius metus ir nuo tada pradėjau užsiiminėti aktyviai. Vėliau lyg ir pritrūkau laiko, o nuo karantino paskelbimo ir vėl pradėjau. Joga labai padėjo atsipalaiduoti. Na, ir, žinoma, sportas. Ieškojau būdų, kaip aktyvų temperamentą suvaldyti (Šypsosi).
 
- Šis periodas privertė tave daug ką apmąstyti, pasikeitė ir tavo požiūris į tam tikrus dalykus. Ko tuomet šiandien galėtum palinkėti kiekvienam žmogui?
- Esu parašiusi dainą, pavadinimu „Nepavėluok mylėti“. Jai mane įkvėpė kunigas Ričardas Doveika. Jis sakė, jog esame nuolat įsisukę į darbus ir kartais brangiems žmonėms pamirštame pasakysi magiškus žodžius, tokius kaip „aš tave myliu“. Linkiu kiekvienam nebeatidėlioti susitikimo su senu pažįstamu bei prisiminti savo artimą. Tiesiog pabūti. Be telefonų. Linkiu gyvo ir tikro kontakto.