- Rasa, kuo jus suviliojo augalų pasaulis?
- Geras klausimas, tik atsakymo nežinau. Visada norėjau dirbti su gamta, bet niekada su augalais. Nes pabaigus biologijos studijas vykau į Angliją, baigiau verslo administravimą, dirbau vienoje korporacijoje, sukūriau šeimą. Prasidėjo sėslesnis gyvenimo etapas. Savo buto balkone pasodinau pirmuosius augalus. Vėliau atsirado namas, dar daugiau erdvės saviraiškai... ilgą laiką sodininkystė buvo tik mano hobis.
 
- Koks buvo pirmasis augalas, kurį pasėjote?
- Lobelija „Crystal palace“. Tada man ji atrodė labai graži.
 
- Ar dabar taip pat?
- Oi ne! (Juokiasi). Tai yra natūrali raida. Visi, kas ilgiau užsibūna šiame hobyje, pereina daugybės augalų stadijas.
 
- Šiuo metu darbuojatės prie didžiulio projekto.
- Taip, tai „Business Garden Vilnius“ verslo centras, prie kurio bus pasodinta apie trisdešimt penki tūkstančiai žolinių augalų. Jis turėtų atsiverti jau šiemet ir bus prieinamas visiems. Daug puikių sodų, deja, uždari. Pas mus nėra užsienyje paplitusios tradicijos atverti privačias erdves lankytojams.
 
- Kokia sodo dizainerio darbo virtuvė, nuo ko pradedate atėjusi į sklypą?
- Reikia suprasti, kad augalai yra uoga ant torto. Pirmiausiai reikia padaryti daug iš pažiūros nuobodžių dalykų, tokių kaip sklypo formavimas, kietųjų dangų, atraminių sienų įrengimas. Bet tai būtini darbai prieš želdinimą, kurį formuoju Excel‘yje pagal skaičius ir formules.
 
- Rasa, kuo natūralistinis apželdinimas skiriasi nuo kitų?
- Jei natūralistinis želdynas padarytas gerai, jis atrodys natūraliai, lyg čia buvęs. Tačiau tai kaip su puikiu makiažu – jis nepastebimas, bet uždėti penki sluoksniai. Meistrystė yra sukurti atmosferą, tikros gamtos iliuziją. Natūralistinio želdyno siekiamybė, kad jis sugebėtų pats imituoti gamtoje vykstančius procesus. Augalai sąveikauja, kažkas miršta, kažkas išsiplečia, bet ilgainiui turi susiformuoti stabili bendrija. Kad tai pavyktų, reikia gilių žinių apie augalus.
 
- Ar vėliau tokio tipo sodams reikia mažiau priežiūros?
- Kiek reikės priežiūros, priklauso nuo dirvos paruošimo. Apie šį etapą visi mažiausiai galvoja, nes nori sodinti. Vietą želdynui reikėtų ruošti prieš metus, išrinkti piktžolių šaknis, kad ji būtų maksimaliai švari, kitaip reikės daug ravėti. Piktžolė visada stipresnė už kultūrinį augalą ir kai varputis įsimes į miskantą, išgelbėti bus nelabai įmanoma. Tačiau pusė Šefildo miesto apsodinta natūralistiniais želdynais, nes ilgainiui jie reikalauja vis mažiau priežiūros.
 
- Kas jums yra neskoningas sodas?
- Žmogus savo sklype turi teisę džiaugtis iš padangų išpjaustyta gulbe, tačiau miestams turėtų būti taikomi didesni reikalavimai.
Pas mus vis dar karaliauja vienmečiai augalai, miestuose madingi levandų laukai, sakuros. Mes dar vaikštom savo keturiasdešimt metų dykumoj. Nėra centralizuoto supratimo, kuria linkme judėti. Europiniai pinigai metami į vieną ar kitą projektą, bet nenumatoma lėšų priežiūrai, kuri ypač svarbi pirmaisiais metais. Man neskoninga tai, kas tampa kliše, sveikinu pastangas sodinti kuo daugiau augalų.
 
- Lietuvoje siaučia sakurų pandemija. Ką rinktumėtės vietoj jų?
- Oi! Pradžioje – dekoratyvines obelis. Pasirinkimas milžiniškas. Baltos, rožinės, stataus silueto, svyrančios... galima rasti kiekvieno skoniui, o augalas žymiai geriau tinka mūsų klimatui. Didžioji sakurų problema, kad pasirenkamos veislės, masiškai sodinamos Olandijoje, Anglijoje. Bet pas mus joms šaltoka, o vyšnios linkusios sirgti. Jei pažiūrėtume į sakurų parko prie Neries kamienus, matytume, kad dalis jų neišgyvens.
 
- Kuo pati esate įkvėpta šiuo metu?
- Dabar aš noriu sodinti medžius. Jie puošia sodą šaltuoju metų laiku, suteikia kraštovaizdžiui struktūrą, tačiau dažnai pas mus lieka neįvertinti.
Anglijoje populiari žiemos sodo koncepcija. Pasitelkdami medžius, krūmus, visžalius augalus galime sukurti simpatiškų sprendinių šaltajam sezonui.
 
- Ar brangi dizainerio konsultacija? Kada jį verta kviesti?
Galima gauti paslaugas už kelis šimtus eurų, tačiau savo srities statkevičiams mokėsime tūkstančius. Dizaineriui mokame ne už valandą konsultacijos, o už dvidešimt trisdešimt metų praktikos. Kraštovaizdžio kūrimas – sunkus žanras, tai darbas su judančiu taikiniu. Architektai, interjero dizaineriai mato galutinį rezultatą, kraštovaizdyje susodinimas tik pradžia. Reikalinga didžiulė kompetencija numatyti augalų kaitą metams bėgant. Nėra mokyklos, kuri tam paruoštų, tai – praktikos reikalas.
 
- Kaip vertinate tokius tradicinius augalus, kaip tujos, erškėčiai, ramunės..?
- Teigiamai. Karjeros pradžioje dizaineriai neretai tokius augalus nuvertina. Bet jei augalas paplitęs, vadinasi, yra dėl ko. Jis lengvai auga.
Esmė, ne kas sodinama, o kaip suderinama. Erškėčiai – fantastiški augalai, turime ištisą jų lobyną. Tik sodinkite visi ir grožėkitės. Bet, matote, didelei daliai žmonių didžiulis minusas, kad jie žydi kartą per sezoną. Pavyzdžiui, tujos dažnos, bet mūsų klimate visžalėms gyvatvorėms nėra lygiavertės alternatyvos.
 
- Vasarą opus žolės klausimas. Ar visada turi būti veja?
- Veja neturi būti didelė, bet želdynams ji suteikia tvarkos, ypač kai jie nužydi, nėra dekoratyvūs. Net pievoje išpjovus tvarkingus takus sukuriamas solidumas. Aš savo vejos nelaistau, netręšiu, per sausras ji išdega, bet manęs tai nenervina: žinau, kad palis ir niekur ji nedings – atžels.
 
- Kokia Rasa Laurinavičienė ne sodų dizainerė? Ką mėgstate, kaip bėga jūsų diena prieš darbą ir po jo?
- Sunkiausias klausimas. Nesididžiuodama turiu pasakyti, kad turėdama laisvo laiko dirbu. Negerai. Tai minusas, kai iš hobio išsivysto darbas: hobį prarandi, o naujo susirasti nėra kada (juokiasi).
 
- Rasa, ar sodininkaujantys žmonės sveikesni?
- Vienareikšmiškai taip. Šis procesas nenutrūkstamas, todėl juokaujama: sodininkai ilgai gyvena, nes visada ko nors laukia. Sodininkystė – geras sportas ir nusiraminimą teikianti veikla. Pasitenkinimas, kad augini žaliąjį planetos rūbą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!