- Koks buvo jūsų nėštumas?
Aš iš tikrųjų geriau tris kartus gimdyčiau nei vieną laukčiausi. Man tai nebuvo magiškas periodas. Nežinau, kur ta magija yra, kai tu tris pirmus mėnesius nuo tualeto neatsitrauki. Mane pykino, dėl tam tikrų komplikacijų gulėjau ligoninėje. Žodžiu, trys pirmi mėnesiai buvo nelengvi.
 
- Pirmojo nėštumo metu netekote dvynukų. Ar laukdamasi dukrelės jautėte dėl to nerimą?
- Buvau užtikrinta, kad šį kartą bus viskas gerai. O kai laukiausi pirmą kartą, turėjau nuojautą, kad gali baigtis kažkaip ne taip. Tad neskubėjau labai džiaugtis. Su Luna toks užtikrintumas buvo iš karto. Aš tai jaučiau. Jautė ir mano mama su sese.
 
- Motinystę derinti su darbais nesunku?
- Aš vis tiek dalyvauju veikloje. Žinoma, ne visą darbo dieną. Kolegos paskambina pasitarti. Lunai buvo mėnuo, kai grįžau į įmonės veiklą. Man pačiai tai labai svarbu. Nenorėjau duoti smegenims išdžiūti. Darbavausi iki pat paskutinės akimirkos, tad darbinį susitikimą atšaukiau važiuodama į gimdymo namus. Iš pradžių buvau mėnesį prieš gimdymą pasilikusi laisvą.
 
Nebuvau iš tų mamų, kuri sėdėtų ir skaitytų literatūrą, kaip ir kas turi vykti. Supratau, kad man nuvažiuos stogas nieko neveikiant, reikėjo galvą užimti kuo nors kitu. Tai buvo rašymas, kūriau pasakas ir su kolegomis susitikdavau, kad nukreipčiau mintis ir nesinervinčiau.
 
- Tikriausiai jau galite su mažylius auginančiomis mamomis pasidalyti motinystės patirtimis? 
- Kiekviena mama jaučia, kas yra geriausia. Aš, pavyzdžiui, galvojau, kad neduosiu Lunai čiulptuko. Bet supratau, jog pati tampu gyvu čiulptuku: pirmomis savaitėmis, kad dukrelė nusiramintų, kiekvieną kartą turėjau jai duoti krūtį. Ėmiau panašėti į vaiduoklį ir supratau, kad aš esu svarbiau už principus, kad mano poilsis yra svarbiau.
 
Jeigu aš būsiu laiminga, vadinasi, bus laimingas ir mano vaikas, ir mano vyras. Nežadu susirinkti medalių už buvimą „super mama“, kad mano vaikas užaugo be čiulptukų, be vienokių ar kitokių žaislų. Viskam yra saikas, bet turi pirmiausia apie save pagalvoti. Jeigu būsi pajuodusi, o tavo vaikas išpuoštas ir apklijuotas kaspinais – visiems vienodai, vis tiek visi žiūrės į tave.
 
- Esu skaičiusi, kad sportas jūsų gyvenime užima svarbią vietą...
- Kadangi tėvai ūkininkavo, fizinio darbo esu mačiusi nemažai ir mano kūnas pripratęs prie krūvio. Mokykloje sportavau visą laiką. Labai mėgstu stalo tenisą ir visiems rekomenduoju, jeigu norite turėti sveikas akis ir gerą regėjimą. Iš tikrųjų nėra idealesnės priemonės regai stiprinti. Visa mūsų šeima žaidžia stalo tenisą. Kai įstojau studijuoti, apleidau sportą. Vėliau iš naujo atradau pradėjusi sportuoti su asmeniniu treneriu.
 
Su Povilu (sutuoktinis Povilas Miškinis –aut past.) pradėjome lankyti sporto klubą ir tada treniruotės tapo kiekvienos dienos dalimi. Pagrindas buvo kardiotreniruotės: ant takelio, ant slidžių. Bėgti nemėgstu ir nemanau, kad tai yra geras sportas – man sąnarių gaila. Laukdamasi Lunos į sporto klubą vaikščiojau iki ketvirto mėnesio. Mažiausiai tris kartus per savaitę. Keturis eidavau į kalanetiką. Dabar vaikas jau „susidėliojęs“ savo režimą. Rytus leidžia su tėčiu. Todėl grįšiu į sporto klubą, labai laukiu.
 
- Kokių mitybos taisyklių laikotės?
- Nuo pat gimimo turiu skrandžio refliuksą. Mano taisyklė yra nesuvalgyti dviejų paskutinių kąsnių. Negaliu persivalgyti. Bet tai yra gerai. Visas mitybos taisykles žinau, bet jų griežtai nesilaikau. Stengiuosi vakarais lengviau pavalgyti. Kiekvieną rytą pusryčiams valgau košę. Labai mėgstu sriubas. Šiaip pagrindinė taisyklė – kuo daugiau gaminti pačiai. Jeigu tik turiu laiko, man tai yra malonumas. Tiesa, limonadų, kurie buvo mano silpnybė, gyvenime nebeliko. Nuo pirmos dienos, kai sužinojau, kad laukiuosi, atsisakiau gazuotų gėrimų.
 
- Kaip šiuo metu jaučiatės emociškai?
- Labiausiai turbūt savijautą apsunkino neišsimiegojimas. Teko išmokti kartu su vaiku miegoti. Norėjosi pabūti ir su Povilu, ir dar turėti savo socialinį gyvenimą. Suprantu, kodėl mamos užsidaro ir pradeda tik su kitomis mamytėmis bendrauti, nes jauti, kad daugelis tavęs nesupranta.
 
Ėjau į žurnalo „Žmonės“ gimtadienį ir pirmas 40 minučių kojos drebėjo, nes pusę metų nebuvau tokio masto renginyje. Pastovėjau truputį prie durų, paskui prie kolegių žurnalisčių. Tada sakau – dabar jau galiu eiti bendrauti. Šiek tiek baisu: jautiesi taip lyg visi matytų, kad tu galbūt neišsimiegojusi. Tikrai reikia prisiversti išeiti. Su draugėmis. Ir ne tik tomis, kurios vaikus turi. Būtina atrasti sau laiko. Povilas man labai padeda.