Renginių vedėjas Tarun: gimėme, kad išmoktume mylėti

Mantas Jusis
2022-12-12
Įvairių renginių vedėjas, nevengiantis saviironijos, pasakoja apie profesinį kelią, didžiausius kuriozus bei per plauką išgelbėtus renginius.
Renginių vedėjas Tarun: gimėme, kad išmoktume mylėti
„Esu toks žmogus, kuris gatvėje galiu bet ką padaryti, pasakyti, nes žinau, jog tuos žmones matau pirmą ir paskutinį kartą. Tad man tai nerūpi ir nekelia streso. Kai nuolat stovi prieš šimtą tris šimtus žmonių, nebėra baisu“, - sako renginių vedėjas Tarun.

- Ar pameni, kur, kaip ir kada vedei pirmąjį renginį. Galbūt tai buvo dar mokykloje ar net darželyje?
- Tai buvo taip senai... Pamenu, kur vedžiau pirmą tikrą renginį. Tai buvo vestuvės už Vilniaus, prie Žaliųjų ežerų. Ir buvo labai blogai... Tuo metu neturėjau mašinos, blogai apskaičiavau laiką, kiek truksiu ten nusigauti. Nepagalvojau, jog nuo autobuso sustojimo dar ir gabalą kelio reikės mišku eiti. Atrodo, dar ir interneto neturėjau. Atsimenu, bėgu visas žliaugiantis ir ieškau kavinės, rizikuodamas pavėluoti pasitikti jaunuosius ir svečius. Atbėgęs į restoraną greit persirengiau, o po dešimties minučių visi pradėjo rinktis.
 
- Vedant renginius tenka daug bendrauti, juokauti. Kur ir kaip lavinai šiuos įgūdžius? Ar jie tau buvo duoti tiesiog nuo lopšio?
- Buvau klasės juokdarys. Mane penktoje klasėje pradėjo pravardžiuoti Ipkisu (S.Ipkiss – Jim Carrey personažas iš filmo „Kaukė“ – aut. past.), nes parodijuodavau Jim Carrey‘io mimikas.
Mano tėvas irgi turi gerą humoro jausmą. Jeigu vyksta giminės ar šeimos susitikimas, jis visus juokina, bet tik išeina, vaidmenį perimu aš.

O kur lavinu? Kas savaitę dalyvauju standup komedijos pasirodymuose. Ten – atviras mikrofonas, turi dešimt minučių. Lipu ant scenos ir bandau savo programą.
 
- Ar yra koks nors renginys ar žanras, kurį išbandei ir pasakei – niekados daugiau?
- Vaikų renginiai. Anksčiau vesdavau ir juos. Esu buvęs Betmenu, Supermenu.
Supratau, kad tai nėra mano auditorija. Ten reikia super daug energijos ir noro žaisti.
 
- Įdomiausias, keisčiausias renginys, kurį teko vesti?
- Prieš keletą mėnesių gavau įdomų pasiūlymą, kuris skamba kaip bairis, bet nebuvo bairis. Mane norėjo pakviesti į laidotuves Klaipėdoje. Norėjo, jog aš atvažiuočiau, padainuočiau dainų, pašnekėčiau... Kalbėdamas su klientu supratau, jog jie turi keistą idėją – norėjo, jog tai padaryčiau vienas prie to mirusio žmogaus ir tai būtų žiauriai asmeniška. Skamba kaip juodas pokštas, bet jie tikrai buvo tam pasiryžę. Bet galiausiai paprieštaravo giminaičiai.
- Jau papasakojai vieną istoriją, kuri nutiko prie Žaliųjų ežerų, bet gal buvo ir daugiau kuriozinių nutikimų, kuriais galėtum ir norėtum pasidalinti?
- Būna tokių mini kuriozų. Kartais į renginius važiuoju be didžėjaus, bet su įranga. Taigi kartą viską jungiu, artėja laikas, kai susirinks svečiai ir atrandu, jog vienas laidelis yra nutrūkęs. Ir tai ne kolonėlės, ne pulto, o siųstuvo – imtuvo laidelis, kuris perduoda garsą į belaidžius mikrofonus, be jo niekas neveikia. O jis dar taip įplyšo prie pat korpuso. Tad prieš pat renginį, paskubom, bandžiau jį sutvarkyti. Laimei pavyko.
 
- Kaip tau sekasi suvaldyti stresą. Gal turi jo vadybos paslapčių?
- Su baime yra taip – užkeli kartelę ir jei po to gyvenime nutinka kas nors, kas kelia stresą, bet yra žemiau tos kartelės, būna juokinga. Esu toks žmogus, kuris gatvėje galiu bet ką padaryti, pasakyti, nes žinau, jog tuos žmones matau pirmą ir paskutinį kartą. Tad man tai nerūpi ir nekelia streso.

Kai nuolat stovi prieš šimtą tris šimtus žmonių, nebėra baisu.
 
- Groji gitara, dainuoji, kuri dainas. Tau tai – hobis ar saviraiškos priemonė, o gal po gerų metų planuoji lipti į didžiąją arba bent didesnę sceną?
- Šią svajonę paleidau, nors anksčiau turėjau norą koncertuoti prieš daug žmonių. Su laiku supratau, kad tai – tiesiog hobis, ir kartu mano dienoraščio forma. Jei turiu problemą, suvokiu naują pamoką, kad tai geriau užsifiksuočiau, paimu gitarą ir parašau (dainą – aut. past.). Taip dainos ir kaupiasi. Praėjusį sekmadienį koncertavau, taip būna retai, bet kartais dainomis norisi pasidalinti. Tai – mano malda, savotiška meditacija. Bet visada sakau, jeigu po koncerto prie manęs prieitų prodiuseris ir pasakytų: „Girdėjau tavo dainas, matau potencialą. Varom į studiją įrašinėt“ – važiuočiau, tikrai važiuočiau, dainų albumui užtektų.
 
- Socialiniam tinke neseniai pasidalijai, jog „rašydamas dainas randi atsakymus į klausimus apie gyvenimą“. Kokia, tavo manymu, yra toji tikroji gyvenimo prasmė?

- Visatoje egzistuoja universalūs dėsniai. Nėra taip, jog vienam yra viena tiesa, o kitam kita...
Iš visų dvasinių kelionių po Indiją, gyvenimo vienuolyne, iš mokytojų, dvasininkų išgirdau, jog gyvenimo tikslas – mylėti. Tiksliau gimėme, kad išmoktume mylėti, mylėti besąlygiškai. Ne tik save, bet ir kitus, Dievą. Bet... O ką reiškia mylėti? Ar užtenka pasakyti: „Ei, mažute, aš tave myliu“? Šį žodį žiauriai lengva pasakyti. Mylėti yra veiksmažodis. Indijoje visa girdėdavau: love is service, service ir love (meilė yra tarnystė, tarnystė yra meilė – liet.). Tarnystė yra tik tada, kai padarai ką nors savo meilės objektui, žmogui arba Dievui.
 
- Esi pats sau vadybininkas. Ar sunku pačiam planuoti laiką, ar prireikia daug valios dirbti suplanuotus darbus? Juk kai už nugaros nėra boso, taip lengva atsikėlus ryte pasakyti: „Ai, rytoj“...
- Sunku. Dieną planuoju vakare arba ryte atsikėlęs. Įsijungiu programėlę, susirašau, ką reikia padaryti. Mokausi neprisirašyti per daug. Buvo net laikai, kai ieškojau žmogaus, kuris vadybintų, norėjau kam nors priklausyti, kad būtų atsakomybė, atskaitomybė, bet toks neatėjo.
 
- Ar sunkiau rasti humoro ir šviesos gyvenime, kai Ukrainoje vyksta protu sunkiai suvokiamas, itin žiaurus karas?
- Tai nėra mano realybė. Visų pirma aš ten negyvenu, nematau tų dalykų, neskaitau žinių. Žinau tik faktą, kad vyksta karas. Tau gali rūpėti, kas vyksta, bet tu visada turi pasirinkimą, parintis dėl to arba ne. Jei dabar parinsiuos, tai nieko nepakeis. Žmonės dažnai turi įsitikinimą, jei man kas nors rūpi, turiu parintis. Aš gi mokiausi emocijų paleidimo, įvairių meditacijos praktikų, ir žinau, jog nebūtina. Kodėl tai turėtų mane blaškyti ar būti sunku susikaupi? Kuo gyvenimas šūdinesnis, tiek pasaulyje, tiek viduj, tuo daugiau bairių reikia.
 
- Gamta – kokias mintis, kokius vaizdinius tau ji sukelia? Ar ji svarbi tavo gyvenime?
- Oi, aš nekenčiu gamtos (Šypsosi). Kai matau, jog virsta pjaunami medžiai ir statomi daugiabučiai – man tada viduj būna faina. Žinau jų bus daug, ir visi šiltai gyvensim. O jei iš tikrųjų, nebuvau lauko, miško, gamtos žmogus. Esu užsisėdėjęs, bet jau įsileidžiu mintį, jog tai gerai, ji naudinga, mokausi prisijaukinti gamtą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    A.Kukulskis: skubiosios medicinos gydytojai – idealistai

    A.Kukulskis: skubiosios medicinos gydytojai – idealistai

    „Visuomenei dar trūksta supratimo, kad skubios pagalbos skyrius nėra vieta, kur paslaugos suteikiamos greičiau – tai v...
    Atspari tuberkuliozė: lengvabūdiškumas turėjo pasekmes

    Atspari tuberkuliozė: lengvabūdiškumas turėjo pasekmes

    Karolio ligos istorija prasidėjo tada, kai jis, įstojęs mokytis kolegijon, išsityrė dėl tuberkuliozės (TB). Siurprizu jam t...

    Budinti vaistinė


    „Vaistinių pasigailėti negalima bausti!“ – kur dėti kablelį

    „Vaistinių pasigailėti negalima bausti!“ – kur dėti kablelį

    Konkurencijos taryba (KT) nustatė, kad Lietuvos vaistinių asociacija (LVA) ir kelios vaistinės neleistinai susitarė dėl kompensuoj...
    Vaistinėse įrengtos utilizuojamų vaistų dėžės

    Vaistinėse įrengtos utilizuojamų vaistų dėžės

    Kasmet utilizavimui iš gyventojų surenkama vis daugiau tonų vaistų, tačiau nemaža dalis žmonių iki šiol nežino, kaip...

    Sveika šeima


    Mityba – prieš vėžį

    „Gyvenimas per trumpas, kad neskaniai valgytume“, – turbūt ne kartą teko girdėti šią pilvui palaimingą frazę iš kulinarijos atstovų lūpų. Vis dėlto sveikos mitybos specialistai atkerta: valgome, kad gyventume, o ne gyvename, kad valgytume. Pasaulinės kovos su vėžiu dienos išvakarėse gydomosios m...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Prievartinė kontracepcija: nelemtas eugenikų palikimas

    Tūkstančių Grenlandijos moterų įsčiose, vykdant Danijos inicijuotą Grenlandijos inuitų populiacijos kontrolės kampaniją, šeštajame ir aštuntajame XX a. dešimtmečiuose buvo implantuota kontraceptinė priemonė. Danijos Vyriausybė neseniai paskelbė apie nepriklausomą šios vadinamosios „spiralių ka...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kuri jūsų akis verkia?
    Henrikas Vaitiekūnas Kuri jūsų akis verkia?
    Kaip sutaupyti 99 centus
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip sutaupyti 99 centus
    Buvo buvo, kaip nebuvo!
    Henrikas Vaitiekūnas Buvo buvo, kaip nebuvo!

    Naujas numeris