Su Raimeda kalbamės jai ką tik grįžus iš Peru, kur vyko pasaulio čempionato pasiruošimo varžybos.
 - Ar tarp varžybų turėjote galimybę pasigrožėti egzotiška šalimi?
 
- Prieš pradėdamas profesionaliai sportuoti, turi sau atsakyti, ar tikrai to nori ir skirsi visą energiją šiam darbui, kad pasiektum aukštų rezultatų. Tai visai kas kita, nei sportuoti savo malonumui, kai yra gera nuotaika. Kai nori rezultato – įsitvirtinti pasauliniame sportininkų lygyje, – tai tampa nebe pasimėgavimas, o darbas ir atsakomybė. Nebeturi galimybės neiti į treniruotę, nes nėra nuotaikos. Šią vasarą teko atsisakyti visų atostogų ir jūrų, nes ruošiausi atsakingoms varžyboms – Europos ir pasaulio čempionatui. Nieko nemačiau, visą laiką praleidau šaudykloje ir dirbau. Po visų varžybų maratono bandysiu pailsėti, nes nuovargis jaučiasi. Man taip pat norisi pasimėgauti saule ir nerūpestingumu.
Daugelis mano, kad į varžybas svečioje šalyje vykstame kaip į turistines keliones. Jei pradėsi painioti varžybas, tai yra darbą su atostogomis – tai nei paatostogausi, nei ką pamatysi, o kito karto nebeturėsi, nes nebus rezultato. Jei būčiau ėmus domėtis jų virtuve, žvalgytis į Maču Pikču piramides, visą energiją ir koncentraciją tam išbarstyčiau.
Tad Peru mačiau šaudyklą, viešbutį ir oro uostą. Tiesa, vieną vakarą valandai nuvykau prie vandenyno. Kadangi laiko skirtumas su Lietuva – aštuonios valandos, jau ketvirtą vakaro akys lipo, kaip norėjosi miego, bet negalėjau sau leisti užmigti ne laiku. Pažiūrėjau žemėlapyje – vandenynas už kilometro. Per jėgą nuvykau.
Jei pradėčiau nagrinėti, ką pamatyti, kur nuvykti, rezultato sporte galėčiau nė nesitikėti. Turi aiškiai koncentruotis į tai, ko čia atvykai. Čia tas pats, kas jūs į Maldyvus nuvyktumėte straipsnių rašyti apie sveikatos apsaugos sistemą. (Juokiamės). Kai grįžau iš Roterdamo manęs klausė, ką pamačiau, ką gražaus nusipirkau? Mačiau miestą pro autobuso langą. Per savaitę išleidau tik du eurus. Po vieno starto, kai nebereikėjo šaudyti, taip užsinorėjau kavos, kad nusipirkau jos iš automato. Pasilepinau...
 
- Skaičiuojate septynerius karjeros sporte metus. Iš kur semiatės motyvacijos? Juk visi žmonės esame, pasitaiko silpnumo etapų...
 
- Pirmi treji metai buvo apsisprendimo laikas. Jaučiau, kad lyg ir norėčiau būti sportininkų elite, naujus žmones sutikti, pavažinėti. Noro neužtenka. Turi su savimi išsiaiškinti, ar gali tam skirti daug laiko ir energijos, ar iš tiesų to nori. Be abejo, ir man būna silpnumo momentų. Atsikeli ryte – už lango pūga. Mieliau pasiliktum šiltai prie radiatoriaus. Pradedu su savimi vidinį dialogą: gal nevažiuojam, dar peršalsi, susirgsi... Laikrodį vis seki ir kai ateina laikas išvykti, įsijungia vidinis basas: jei nenori važiuoti, tada metam visus tuos šaudymus, turim laisvo laiko ir galim daryti ką nori ir kada nori. Diskusija su savimi greitai pasibaigia – už ginklo ir į automobilį. Atsakau sau į klausimą, ką noriu veikti gyvenime – noriu išmokti gerai šaudyti ir pasiekti rezultatų.


 
- Esate minėjusi, kad visi profesionalai atranda savo slaptus „receptus“, ką daryti prie starto, kaip laikyti rankas, kaip miegoti ar net ką valgyti, kad galėtų lygiuotis su Europos elitiniais šauliais. Koks jūsų?
 
- Visur griežtas režimas. Kai atrandi savo formulę, eksperimentams vietos nebėra. Ritualų turiu daug: net į Peru vežiausi savo maistą, pusryčiams prieš startą valgiau tai, ką esu įpratusi. Ten, be abejo, pasirinkimas buvo gausus ir skanus, egzotiškas, bet žinau kuo gal baigtis visi tokie eksperimentai. Jei namie prieš treniruotes valgai košę, o išvykusi suvalgysi omletą su daržovėmis, organizmui – stresas. Tai išmuša iš nusistovėjusios rutinos. Organizmas į viską reaguoja. Maistas, miegas, fizinis aktyvumas, vidinis nusistatymas, psichologija – viskas įsiskaičiuoja į galutinį rezultatą. Startas: adrenalinas, jaučiu, kaip širdis daužosi, pulsas net akyse, bet viską pamiršti ir susikoncentruoji. Peru buvau rami, už tai dešimtukus rinkau, kaip saulėgrąžas gliaudyčiau.
 
- Savidisciplina ir buityje atsispindi? Jei sugebėsi namuose padėti puodelį į jam skirtą vietą, ir sporte gebėsi kontroliuoti situaciją.
 
- Save turi stipriai ugdyti. Šaudykloje esi perfekcionistas: kontroliuoji kvėpavimą, mintis, akis, pečių padėtį, ranką. Tad negali ir grįžęs namo būti atsipalaidavęs. Jei nori ką nors daryti gerai, visur kitur turi būti taip pat. Net emailo negaliu sau leisti perskaityti, jei žinau, kad negalėsiu į jį tuoj pat atsakyti. Ne mano natūrai šiandien pasakyti, rytoj atsakyti. Prie darbų antrą kartą negrįžtu. Šaudant irgi, jei klaida padaryta, jos nebeištaisyti.
 
- Net prie gerų norų disciplinai įtaką kartais gali daryti šeima, aplinka…
 
- Nesutinku. Kiti žmonės gali tave tik pastumti, bet supykdyti niekas kitas negali, jei pats nesupyksti. Tai – vidinė žmogaus atsakomybė. Lengviausia visus aplink kaltinti, bet tik ne save. O kam priklauso tavo emocijos? Tau. Kito žmogaus nuotaika ir emocinė būklė nieko bendro neturi su jūsų.


 
- Vadinasi, net ir netobula infrastruktūra, kuri dažnai nepritaikyta neįgaliesiems, netrukdo pasiekti savo tikslų?
 
- Gyvenimas nepažadėjo, kad bus teisingas ir lengvas, vanile kvepiantis. Niekam gyvenime nėra lengva, niekas ant lėkštutės nepadėta. Vienintelį dalyką, ką reikia sau į galvą įsikalti, – neieškoti pasiteisinimų ir kaltų, o ieškoti galimybių. Ar kam nors nuo to būtų lengviau, jei imčiau dejuoti: kol aš su tuo vežimu išsikuičiu namuose, paskui į mašiną jį įsikeliu, lietus lyja, ratai murzini, šlapios rankos. Nuvažiuoju, šaudykla rūsyje, kur daug laiptų – ieškok žmonių, kurie mane nuneštų, vėliau išneštų. Bet aš to labai norėjau ir susitvarkiau. Likimas pats suveda su reikiamais žmonėmis ir padeda. Mano šaudymo karjeros pradžia buvo sudėtinga. Į šaudyklą nepatekau. Viskas komplikuota. Vieną dieną manęs paprašė pavežti žmogų iš Viliaus į Šiaulius. Važiuojam, plepam. Pasidalinau, kad Vilniuje buvau sporto reikalais. Pasirodo, pakeleivis – Šiaulių sporto skyriaus vadovas. „Kuo galėčiau padėti?“ – klausia. Sakau: man reikia patekti į šaudyklą. Trejus metus su ta problema kovojau. Kai darai iki galo, vieną dieną reikalai susitvarko.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!