- Koks buvo kelias iki to, kai dažymas natūraliais dažais tapo pagrindine veikla?
- Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje turėjome tekstilės marginimo paskaitą. Viena užduočių buvo susipažinti su dažymu augalais. Ten gavau šios technikos pagrindus. Vėlesniais studijų metais šis dažymas grįždavo vienokia ar kitokia forma. Tuo metu tai buvo papildoma veikla šalia studijų meno kūriniams praturtinti. Vėliau mokiausi savarankiškai, žinias gilinau ir magistro studijose. Dar skrisdavau į mokymus. Netrukus keliausiu į Prancūziją pas mokytoją iš Malio. Jo mokymai vyksta Malyje, Balyje, Amerikoje.
 
- Papasakokite apie savo įspūdžius iš mokymų Japonijoje? Kaip juose atsidūrėte?
- Magistro studijų metu pristatant darbus reikia pateikti analogų analizę. Rinkau žinias apie įvairius pasaulio menininkus ir dizainerius, kurie dirba su dažymu augalais. Kartą viena grupiokė paklausė, ar nebandžiau jiems parašyti. Tokių minčių tikrai nebuvo. Ir tada, po poros savaičių, į mano Instagram paskyrą vienas tų menininkų pats man parašė. Jam patiko mano darbai su linu, pasirinkta technika, kad dažau su mėlžole. Taip su juo pradėjome bendrauti. Tuo pat metu pamačiau, jog Kultūros taryba skirsto edukacines stipendijas. Su kolega užpildėme paraiškas, gavome finansavimą ir išvykome į Japoniją. Šis mokytojas ir dirba, ir gyvena tradiciniame japoniškame namuke, kur net durys nerakinamos, tiesiog stumdomos. Tad ne tik pasimokėme dažymo technikos, bet pajutome ir Japonijos kaimą. Juk nedažnai pasitaiko pagyventi name, į kurio kiemą kartais užsuka ir beždžionės.
 
- Svečiavotės kardinaliai skirtingoje šalyje, su savita kultūra ir tradicijomis. Gal teko patekti į kokią nors juokingą ar kuriozinę situaciją, kurią atsimenate ir šiandien?
- Tradiciniai japoniški namai yra visai kitokie nei mūsų. Stumdomos durys, visą namą galima apeiti ratu. Jame įrengta daug techninių dalykų, kurie yra paslėpti. Mes visą laiką būdavome trise su mokytoju, kuris laukdavo, kada nustosime dirbti ir eisime miegoti, bet juk negalime eiti miegoti, reikia dirbti, mokytis... Vieną kartą mums pavyko jį įkalbėti, kad eitų miegoti, o mes užgesinsime šviesas, viskas bus gerai. Ir nutiko taip, kad trise daugiau nei valandą ieškojome jungiklio šviesai išjungti. Galop jo neradę išsukome lemputę... Mokytojo žadinti nenorėjome, o turbūt ir nebūtume radę, nes namas toks painus, tad net nežinojome, kur yra jo kambarys. Ryte mokytojas mums nieko nesakė – japonai labai mandagūs.


 
- Kokios dažymo technikos mokėtės Japonijoje?
- Mokėmės dirbti su mėlynais dažais, su indigo. Iš augalinių dažų tai – viena sudėtingiausių technikų. Reikia ir augalą užauginti, jį specialiai paruošti fermetuojant.
Mokėmės ir katazome technikos. Jai jau per penkis šimtus metų. Iš specialaus popieriaus išpjaunamas trafaretas, pagaminama speciali pasta iš ryžių, ja tepama per popierių ant audinio, audinys merkiamas į dažus. Ten kur buvo pasta lieka balta, o kur jos nėra audinys nusidažo mėlynai.
 
- Jums tenka rekonstruoti ir senovinius drabužius. Gal ir šios veiklos pradžia slepia įdomią, lyg iš filmo istoriją?
- Viskas prasidėjo laisvalaikiu per pažįstamus, vėliau buvo ir studijų dalis, o dabar priklausau gyvosios istorijos klubui „Leitgiris“. Tapusi jo nare pradėjau ieškoti senesnių dažymo receptų, skaityti straipsnius ir galvoti, kokius augalus žmonės galėjo tuo metu naudoti. Būna ateina pas mane žmogus ir sako rekonstruoju tokio ir tokio amžiaus, tokios genties drabužius, tada kalbame, ar audinys gali būti paprastesnis, ar turėtų būti prabangesnis. Nuo to priklauso ir audeklo spalvos. Neturtingo žmogaus drabužis negali būti mėlynas ar raudonas.
 
- Papasakokite daugiau apie luomo ryšį su drabužių spalvomis. Kokių spalvų drabužius nešiojo didikai, vidurinė klasė ir prastuomenė?
- Prabangiausios spalvos buvo mėlyna ir raudona. Mėlyna spalva išgaunama sunkiai, o procesas keblokas. Reikėdavo augalus specialiai auginti, apdoroti ir net tris mėnesius fermentuoti. Raudoną spalvą dažniausiai išgaudavo iš dažinės raudės šaknų, kurių reikėdavo itin daug. Šių brangių dažų išeiga irgi didelė bei nuolatinis pavojus ką nors ne taip padarius vietoj raudonos gauti rudą.
O pati prabangiausia iš spalvų buvo ir tebėra purpurinė, dar vadinama karališkuoju purpuru. Su ja yra galybė įvairių istorijų. Pradedant tuo, kad ji išgaunama ne iš augalų, bet moliuskų. Jų irgi reikia pririnkti itin daug.
 
- Ar turėjome purpurinės spalvos Lietuvoje?
- Nepasakyčiau... Moliuskai gyvena Viduržemio jūros pakrantėse. Neužtenka juos tik išvirti dar reikia ir fermentuoti. Istorijoje būta momentų, kai šios spalvos drabužį galėjo nešioti tik popiežius, vienintelis žmogus Europoje. Tad į Lietuvą ši spalva nelabai galėjo atkeliauti. Mano žiniomis pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris tuo užsiima, bet ir jam prireikė penkiolikos metų, kol ją išgavo.
 
- Papasakokite apie juostas, kurias audžiate.
- Užsiimu istorinėmis rekonstrukcijomis, tad nusprendžiau pabandyti, o paskui ir išmokti austi juostas drabužiams ar skraistėms apsiūti. Juostas galiu austi visur, nes nereikia audimo staklių. Su kaladėlėmis galiu išausti visokiausius net ir sudėtingus raštus.


 
- Ausdama galbūt ir savotiškai atsipalaiduojate, pailsite?
- Taip, nes tai savotiška meditacija. Ne kartą yra buvę, kai atsisėdu prie staklių, o galva pilna minčių. Tad audimas nuramina, dažnai ir geriausias savo idėjas sugalvoju beausdama. Man tai kartu ir terapijos seansas. Bet jei būnu pikta ar liūdna, tada geriau neausti, nes tik siūlai vejasi ir dar labiau pyktis kyla.
 
- O koks jūsų santykis su juostų vijimu?
- Labai priklauso ir nuo juostos. Vienos juostos paprastos, o kitas galima vyti tik prieš akis turint schemas, nes rašto mintinai tikrai neišmoksi. Šalia vijamos juostos laikau pasidėjusi kompiuterį, kad ko nors nepraleisčiau, nes tada tektų ardyti. Audžiant tokiu būdu to jau meditacija nebevadinčiau, o darbu, kuris man, tiesą sakant, kartais labai patinka ir padeda pailsėti.
 
- Kur ir kaip būtų galima pamatyti daugiau jūsų darbų ar net ir užsisakyti kurtų drabužių, dažytų siūlų, vytų juostų?
- Mane galima rasti Facebook‘e Forests & Meadows arba instagrame forests.and.meadows.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!