Rafael Gimelstein: „Maistas yra mūsų medicina“

Mantas Jusis
2022-09-26
Su Rafaeliu susitinkame parke, kuriam sostinėje vis labiau prigyja neformalus „Cvi parko“ pavadinimas. Jame jau antri metai veikia ir to paties pavadinimo bistro, prekiaujantis Artimųjų Rytų patiekalais: humusu, falafeliais. Prisėdame ant scenos, kur vasarą vyko daugybė koncertų.
Rafael Gimelstein: „Maistas yra mūsų medicina“
„Manau, kad maistas yra mūsų medicina, muzika – mūsų jausmų kalba. Sujungus gerą muziką ir gerą maistą sukuriama fizinė ir dvasinė erdvė, kurioje žmonės komunikuoja meile“, - sako „Cvi parko“ įkūrėjas Rafael Gimelstein.

- Esi kilęs iš litvakų. Gimei ir augai Vilniuje, vėliau gyvenai Izraelyje, Australijoje. Galop vėl grįžai į Lietuvą. Kurią vietą ar vietas laikytum namais?
- Niekada čia, Lietuvoje nesijaučiau namuose, ir man tai primindavo visi: nuo kiemo bandiūgų, iki mokytojų, draugų bei trenerių. Visada, jei būdavo koks nors nesusipratimas jis baigdavosi tuo, jog esu žydas.
Nuvažiavęs į Izraelį supratau, jog čia irgi nėra paprasta būti žydu. Tad kur yra ta erdvė, kur gali jaustis kaip namuose ir niekam nemindžioti ant kojų, nes skiriasi tavo (odos – aut.) spalva, religija? Grįžęs į Lietuvą supratau, kad dabar čia yra mano namai. Man patinka būti asimiliuotu žydu bendradarbiauti Lietuvoje su lietuviais, Australijoje su australais ir panašiai, tad nenorėčiau tapti religiniu žydu.
 
- Sakei, kad niekada nenorėjai atidaryti restorano. Tau artima gatvės maisto kultūra, kuri tokia populiari Izraelyje, tad norėjosi ją atvežti į Vilnių?
- Taip, niekada gyvenime restorano atidaryti nenorėjau ir negalvojau. Manau, kad maistas yra mūsų medicina, muzika – mūsų jausmų kalba. Sujungus gerą muziką ir gerą maistą sukuriama fizinė ir dvasinė erdvė, kurioje žmonės komunikuoja meile. Tą aš visą gyvenimą kuriu ir tobulinu. Čia yra mažytė vietelė fainame parkelyje. Šalia Žydų bendruomenės pastatas, naujamiestis ir senamiestis – tokia kryžkelė. Kodėl Vilnius yra toks fainas miestas? Todėl, kad jis tapo kultūrų sankryža. Kaip, beje, ir Izraelis.



 
Kaip tavo akiratyje atsidūrė „Cvi parkas“? Juk dar prieš porą metų tai buvo, galima sakyti, apleista ir lankstu apeinama vieta?
- Buvo Chanuka, žydiška šventė, jos proga norėjau apšviesti Žydų bendruomenės pastatą, kuris yra čia pat, kitoje gatvės pusėje. Tad į viską teko pažvelgi iš kitos perspektyvos. Jį apšviesdamas ant gretimo pastato stogo pastebėjau užrašą „coexist“ (liet. – sugyventi kartu; Taikiai egzistuoti toje pačioje vietoje ir erdvėje). Viskas ėmė rezonuoti ir į šią erdvę pažvelgiau iš kito kampo.
Tuo metu buvo kovido pandemija, tad sužinojau, kad šią erdvę galime naudoti, kad padėtume Žydų bendruomenės namuose įsikūrusiai beigelinei, kuri mirinėjo, nes nieko nebuvo galima daryti viduje. Perkelti beigelinę čia (į parką – aut.) irgi atrodė nerealu. Tad pagalvojau, kad būtų galima sukurti ką nors naujo, labiau gyvesnio. Turėti ne skverą, bet parką. Ne žydų, bet multikultūrinę vietą. Esu veganas, tad norėjau, kad čia nebūtų mėsos. Nelabai mėgstu alkoholio, tad norėjau, kad ir jo nebūtų, bet norint išgyventi jo neišvengiau. Pirmais metais buvo sunku, neturėjome jokių investicijų, nei infrastruktūros, bet turėjome viziją.
 
- Kuo ypatinga ši vieta, kokius jos privalumus įvardintum pirmiausia? Kokia buvo jos pradžia?
- Bistro atidarėme praėjusių metų liepos mėnesį, pavėluotai, bet iškart įvyko pirmieji koncertai, pajautėme vietą, jos atmosferą. Atėjo izraeliečiai, kurie čia mokosi doktorantūroje. Jie padėjo sukurti gerus falafelius. Bet buvo labai, tikrai labai sunku. Tada čia stovėjo ne pastatas, bet palapinė, kurią lietus ar vėjas vis nupūsdavo. Tad teko kovoti su Lietuvos gamta. Kad turėtume elektrą, teko naudoti generatorių, kuris teršia aplinką ir dar kelia triukšmą. Pradėjo pykti kaimynai, tad teko įsivesti elektrą.
Šiais metais pastatėme paviljoną gegužės pradžioje, per mano gimtadienį. Pradžioje jis atrodė kaip dėžutė, o dabar jau panašesnis į meno kūrinį. Dabar atėjus rudeniui viskas nurimo, net turiu laiko šiam interviu, nes kitu metu būčiau bėgiojęs aplink ir tikrai neturėjęs laiko pokalbiui.


 

- Neteko girdėti juokaujant, jog Petras Cvirka neapsikentė antrą vasarą iš eilės triukšmaujančio jaunimo, kone kasdienių koncertų, apsisuko ir išėjo iš skvero ramybės ieškoti?
Oi, su tuo Cvirka... Mums gaminant falafelius, prie mūsų vis ėjo žmonės ir klausė, ar mes jau griaunam tą Cvirką? Ne, negriaunam – atsakydavome. Kiti gi klausinėjo, kodėl negriauname to Cvirkos?
Nežinau, man paminklas nemaišė. Parke galiu būti su juo, be jo.
Mes, kaip kavinė ar žydų bendruomenė, su juo neturime daug bendro. Dar ir dabar kalbama, kad atėjo tie žydai ir nugriovė paminklą... Ir dar kioską pasistatė (Juokiasi).
 
- Tad jums, galbūt visai nenorit, teko arbitrų vaidmuo paminklo klausimu?
- Po šių kalbų vietoje, kur buvo paminklas, pastačiau sceną, o ant jos stalo tenisą. Kai gyvenau Izraelyje, sportavau, važiuodavau į varžybas, ten sutikau gan žymų žmogų, menininką, kuris man pasakė: „Rafaeli, stalo tenisas... Net Kinija su JAV pradėjo bendrauti per stalo tenisą. Stalo tenisas yra ne tik sportas, tai – ir politinis įrankis. O mes iš jo norėtume dar padaryti ir meną. Kadangi šitame sporte jau dalyvauji tu gali tai padaryti.“



 
Vadinasiteniso stalas festivalio metu čia stovėjo simboliškai ir neatsitiktinai?
Taip. Šiame parke, kuriame yra tiek daug konfliktų, tiesiog ant scenos pastačiau stalo teniso stalą. Ir ką žmonės dabar pasakys?

Kodėl tavo įkurta užkandinė vadinasi „Cvi parkas“? Ar tai tik trumpinys nuo čia stovėjusio autoriaus ir sovietų politiko pavardės, ar yra ir kita, užslėpta reikšmė?
 - Taip, Cvi – tai pirmosios pavardės raidės, bet kartu Cvi hebrajiškai reiškia elnią. O Cvi parkas, nes šios vietos nepripažįstu kaip skvero, matau ją kaip parką. Manau, kad mieste turi būti kuo daugiau parkų. Noriu, jog jie būtų gyvi, o medžiai būtų tokie gražūs, kokie yra. Ar matei, jog čia viename iš gėlynų auga moliūgas?

Orai vėsta, kaip ilgai „Cvi parko“ užkandinė dar bus atidaryta?
- Nežinau, anksčiau turėjau kiek pozityvesnę viziją dėl šios vietos, kad išgyvensime ir šalčius. Pernai rugsėjo gale susidėjau daiktus ir išvažiavau. Šiais metai galvojau pastatyti šildytuvus, gal įrengti kelias vietas viduje. Bet viskas. Žmonės galvoja, kad čia tik vasarai (ir pravėsus orams nebeateina – aut.). Tad suplanavau dar porą renginių sezono uždarymui. Po jų susipakuosime lauko inventorių ir visiškai įlįsime į vidų arba užsidarysime ir lauksime kito sezono. Tikimės, kitą sezoną sulaukti ir daugiau pagalbos iš savivaldybės, nes čia tebėra kultūros paveldo vieta ir joje nieko negalima keisti. Netgi elektros kabelio po šiomis gremėzdiškomis plytelėmis prakasti, ir jas vėl sudėti į vietą neleido, teko jį vesti virš jų...

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

      J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

      Vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui, kuriame dirbantiems medikams tenka gydyti...
      Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

      Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

      Tai, kad serga plaučių vėžiu, 70-metė p. Adelė sužinojo tada, kai pajuto skausmą nugaroje. Šiandien moteris gydoma ir sako ...

      Budinti vaistinė


      Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

      Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

      Skubantiems ir po ilgos darbo dienos pavargusiems žmonėms kiekvienas laukimas eilėje prie kasos ar konkretaus vaisto ieškoj...
      Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

      Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

      Atšalus orams, vis daugiau žmonių ima varstyti vaistinių duris. Vaistininkai pastebi, kad lapkritį išaugus sergamumu...

      Sveika šeima


      „Swe­et lo­ve“: ro­ži­nės nuo­tai­kos ka­vi­nai­tė

      Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio Vil­niaus ra­jo­ne pa­pė­dė. Sau­lė­ta ru­dens po­pie­tė. Ke­lios šei­mos, ke­lios po­ros, ke­li šu­nys. Ir di­de­lis, iš to­li ma­to­mas raus­vas kios­ke­lis. Ke­...

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Pasaulio futbolo čempionato prabanga ir skurdas

      Pirmą kartą istorijoje FIFA pasaulio čempionatą rengia Kataras – 11 581 km² ploto turinti šalis Artimuosiuose Rytuose tarp Saudo Arabijos ir Persijos įlankos. Pirmosios grupių etapo rungtynės įvyko šią savaitę.

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Vita non dolce
      Henrikas Vaitiekūnas Vita non dolce
      Visi operatoriai užimti
      Henrikas Vaitiekūnas Visi operatoriai užimti
      Apie santuoką iki mirtis išskirs
      Palmira Rudalevičienė Apie santuoką iki mirtis išskirs

      Naujas numeris