- Gyvenate intensyviu ritmu: vakarėliai, naktinis darbas... Spėjate tinkamai pailsėti? 
- Ne robotai esame, būna įvairiausių dienų. Mano sveikata yra puiki. Buvau taip išauklėtas, kad savimi reikia rūpintis: tiek vitaminais, tiek maistu. Abu su Simona gaminame, tad žinome, ką perkame ir ką valgome. Stengiamės atsisakyti greito maisto. Na, o kai toks darbų ritmas – svarbiausia miegas. Grafikus dėliojamės, kad jo būtų pakankamai. Dabar esu kiek peršalęs nuo kondicionieriaus, tačiau jokios rimtos ligos nekamuoja. Kartą per pusmetį pats sau susileidžiu B grupės vitaminų. Niekas kitas gi nepasirūpins tavimi. Vasaros sezoną praleidome Palangoje, tad sportuoti buvo sudėtinga. Dabar vėl grįžtame į sporto salę.
 
- Sekmadienį su žmona šventėte pirmąsias vestuvių metines. Kokie gyvenimo pokyčiai aplankė po tuoktuvių? 
- Mūsų santykiai pagerėjo. Nuo vaikystės svajojau turėti šeimą, žmoną, kuria rūpinsiuosi. Draugė – gerai, bet žmona – tai, ko gyvenime siekiau. Iki šiol negaliu atsidžiaugti sakydamas „mano žmona“. Vien dėl to, kad esu jos vyras – tapau geresnis, skiriu jai daugiau dėmesio, labiau stengiuosi. Ir Simutė tapo ramesnė, nes žino, kad mes jau šeima. Priesaika prieš Dievą suteikia pasitikėjimo, o tai yra santykių pagrindas.
 
- Kartą susilažinote ir ruošėtės kultūrizmo čempionatui. Kas buvo sudėtingiausia tuo laikotarpiu?
- Turbūt per rimtai į tai pažiūrėjau. Ties finišo tiesiąja, kai jau reikėjo „ryškinti raumenis“, pasinaudojau vienu slaptu kultūristų metodu, kaip pasiekti tų tobulų kūno linijų. Tiesa, jie ne būtinai yra sveiki. Gėriau distiliuotą vandenį, kuris realiai skirtas automobiliams. Po du litrus kasdien. Savijauta nebuvo pati geriausia – svaigo galva, buvo labai silpna. Net maistą reikėjo valgyti virtą tame vandenyje. Tokios dietos laikiausi savaitę. Ji išsunkė visas jėgas, o dar reikėjo eiti į sporto salę ir darbų nesumažėjo. Žinoma, kūnas pasikeitė, tuo momentu buvau „skinny boy“. Tačiau nemanau, kad toks šokas buvo į naudą sveikatai. Džiaugiuosi, kad tai greitai baigėsi. Iš karto po kultūrizmo čempionato nuvažiavau į greito maisto restoraną ir suvalgiau visą kompleksą. Nuo 74 kilogramų buvau numetęs iki 67. Po tokio pavalgymo ryte svarstyklės rodė plius tris kilogramus. Kūnas buvo tiek išbadėjęs. Šitas iššūkis – visai smagi patirtis, bet tikrai nenorėčiau jos pakartoti.
 
- „Radistai“ – pakankamai ilgai gyvuojantis projektas. Kokia jo sėkmės paslaptis? 
- „Išdurkės“ telefonu nebuvo naujai išrastas dviratis. Pasinaudojome šita rubrika, kurią darydavo ir kitos radijo stotys. Tačiau gal mūsų su Rolandu „chemija“ suveikė. Mūsiškės pasirodė juokingesnės. Labiau patiko jaunimui. Taip viskas ir augo, didėjo klausytojų ratas. Kai kūrėme „Radistus“, tikrai nežinojome, kad po kelerių metų būsime žinomi. Tiesiog pakviečiau Rolką kurti laidą, kur patys gerai jaustumėmės. Vieną, antrą kartą pabandėme, pamatėme, kad patiems juokinga, gerai leidžiame laiką, todėl pradėjome dalintis su kitais.
 
- Dėl tų provokacijų patys sulaukiate įvairių vertinimų. Ką galite atsakyti kritikams?
- Visuomet esu už kritiką. Jei mane visi būtų gyrę, vis dar būčiau niekas. Tuo momentu, galbūt kritika yra sunkiai suprantama, tačiau visuomet stengiuosi ją apmąstyti. Aišku, „delfyje“ komentarų neskaitau, bet kai yra tam tikra logiška kritika – ji duoda daugiau nei pagyrimo žodis. Pirmasis smūgis, pamenu, buvo, kai dirbau Šiauliuose reporteriu ir tuometinė televizijos direktorė pasakė: „Jonai, iš tavęs nieko nebus, nes esi visiškas lopų lopas. Tavo prastas balsas, televizijoje tau ne vieta. Nemoki nei rašyti, nei skaityti, kaip pridera reporteriui.“ Tą kritiką priėmiau kaip skaudžią tiesą. Sugebėjau sukramtyti ir pradėjau mokytis, kad ją paneigčiau.
 
- Girdėjau, kad esate krepšinio „fanas“. 
- Esu tikras krepšinio „fanas“ tiek aikštelėje su kamuoliu, tiek arenose, kai vyksta varžybos. Net „Playstation“ visas NBA krepšinio žaidimo versijas turiu. Nepaisant to, kad esu palyginti neaukštas, krepšinis man visuomet buvo viena svarbiausių sporto šakų.