Jau daugiau dvidešimtmetį šalies muzikos pasaulyje besisukančio Pauliaus Stalionio (40) kurtos dainos ir jų tekstai skamba daugelio atlikėjų repertuaruose. Tačiau šiandien jis vien muzika neapsiriboja. Ėmėsi rašyti ir pasakas, kurių didžiausi vertintojai – jo vaikai.
„Vasara - tik mažytė gyvenimo atkarpa. Reikia visada judėti į priekį, nes stovintis vanduo surūgsta“, - sako Paulius Stalionis.
- Nors esate muzikantas, parašėte ir neseniai išleidote pasakų knygą. Vaikams pritrūko dar negirdėtų istorijų?
- Knygos „Pasakos, kurių niekas nepapasakos“ atsiradimas buvo ilgas. Maždaug prieš septyniolika metų mane netikėtai aplankė Pasakų mūza. Šis kūrybinis etapas truko apie metus. Prirašiau krūvą pasakų. O kas po to? Neturėjau nei polėkio, nei pinigų, nei geros idėjos knygai, todėl tiesiog paslėpiau sukurtas istorijas giliai stalčiuose ir pamiršau. Pirmą kartą jas ištraukiau į dienos šviesą, kai ūgtelėjo sūnus Julius - jis ir buvo pirmasis mano pasakų klausytojas. Maždaug prieš ketverius metus jas nusprendžiau paskaityti dabar jau septintus metus įpusėjusiai dukrytei Paulinai. Nesuprantu, kodėl, bet iš daugelio jai skaitytų pasakų apie raudonkepuraites, princus ir pelenes, ji kas vakarą prašydavo papasakoti būtent mano sukurtas istorijas. Istorijas, kurios neturėjo nei iliustracijų, nei apčiuopiamo pavidalo. Tai pastebėjo ir žmona Lina. Šių dviejų moteriškaičių tandemas ir privertė mane žengti pirmą žingsnį.
- Neseniai viešai prabilote, kad jūsų dukrelė rimtai sirgo. Kas nutiko?
- Prieš penkerius metus, vasaros metu, Paulina, iki tol buvusi visiškai sveikas vaikas, smarkiai sukarščiavo. Nuvežėme ją pas šeimos gydytoją. Buvo atlikti kraujo ir kiti tyrimai, kurių rezultatai nerodė ko nors ypač blogo. Plaučiuose nesigirdėjo jokių pakitimų. Gydytoja, įvertinusi dukros ligos istoriją, patarė laukti tris paras, spėdama, jog jai – tridienė karštinė. Artimiausias dienas temperatūra sukildavo labai aukšta, mažinome ją vaistais. Nuolat konsultavomės su šeimos gydytoja telefonu, kuri, prasidėjus penktai ligos parai, patarė vykti į ligoninę. Kiek pamenu, priimamajame, stipriai karščiuojantį vaiką gydytoja apžiūrėjo tik po geros valandos. Paklausė plaučius – pakitimų neišgirdo, bet kraujo rodikliai buvo itin blogi. Diagnozė – sepsis. Nedelsiant atsidūrėme reanimacijoje. Susirinko gydytojų konsiliumas. Echoskopuojant, ant žarnos pamatė mazgelį. Medikai nusprendė, jog tai ir yra vienintelė ligos priežastis. Nutarta per naktį stabilizuoti būklę ir, jei negerės, ryte operuoti. Ačiū Dievui, į reanimaciją, naktinio budėjimo atvykusi gydytoja su diagnoze nesutiko: primygtinai siūlė padaryti plaučių rentgeno nuotrauką. Prieš tai, plaučių uždegimo versija toje pačioje ligoninėje net kelių gydytojų buvo kategoriškai atmesta. Juokingai graudu, bet, pasirodo – pneumonija. Viename plautyje buvo prisikaupę daug skysčių.
- Teigiate, kad neapsieita be medikų klaidų...
- Klaipėdos vaikų ligoninės aptarnaujantis personalas dirbo profesionaliai. Tačiau gydytojai pridarė ir daug klaidų kišdamiesi ten, kur nebuvo pakankamai kompetentingi. Ligoninės reanimacijos palatoje dukrelė pragulėjo dešimt dienų. Jai buvo atliktos net kelios skysčius šalinančios operacijos. Baisiausia tai, kad vaiko būklė negerėjo. Dar viena diagnozė - stafilokokas. To skyriaus vedėja, savo jėgomis ir iniciatyva, susisiekė su Kaune dirbančiu buvusiu kurso draugu. Mus įsodino į tarnybinį ligoninės automobilį ir išvežė į Kauno klinikas. Vėl reanimacija, kraujo perpylimas, bemiegės naktys, trečias ir, pagaliau, sėkmingas skysčių nutraukimas. Daktaras Artūras Kilda išgelbėjo dukrelės gyvybę, grąžino į visavertį gyvenimą. Šį kartą, tik jau viešai, jam vėl sakome: „Ačiū“. Beveik mėnesį pragulėjusi, mūsų dukra iš naujo pradėjo mokytis vaikščioti. Ligos pasekmes jautėme dar ilgai. Beje, ligos priežastis liko neaiški lig šiol. Spėjame, kad pagrindinis dalykas, dėl kurio galėjo tai nutikti, - dvi savaites iki ligos atlikti standartiniai skiepai.
- Norite pasakyti, kad jums kilo abejonių dėl tradicinės medicinos veiksmingumo?
- Aš ja pasitikiu, tačiau tikiu ir liaudies išmintimi bei patirtimi. Taip pat manau, kad homeopatija yra veiksmingas gydymo būdas. Apskritai kalbant apie sveikatą, tie, kas ja rūpinasi, turi žymiai mažiau šansų tapti našta artimiesiems.
- Su žmona auginate tris vaikus. Su kokiais auklėjimo iššūkiais tenka susidurti?
- Vaikus auklėjame taip, kad jie išaugtų dorais žmonėmis. Juos ir palepiname, ir pabarame, ir paaiškiname. Turiu nuostabią žmoną Liną - Mamą iš didžiosios raidės. Kadangi namuose būnu ne itin dažnai, pagrindinė auklėjimo našta yra užgulusi jos pečius. Kaip ir visose šiuolaikinėse šeimose, ginčai su vaikais dažniausiai kyla dėl piktnaudžiavimo kompiuteriu, mokslų, elgesio. Neapsieiname be draudimų. Neteikiame prioriteto knygoms apie vaikų auklėjimą, nes kiekviena situacija šeimoje yra unikali, todėl netikiu, kad jas būtų galima patalpinti į vadovėlių rėmus.
- Esate scenos žmogus, tad ko gero dabar - pats darbymetis. Kokių planų turite vasaros sezonui?
- Kadangi dabar tapau ne tik dainininku, poetu, kompozitoriumi, bet ir rašytoju, vien scena šią vasarą neapsiribosiu. Važiuosiu per Lietuvos miestus - pristatinėsiu knygą. Laukia sunkus darbas, bet aklai tikiu tuo, ką darau. Vasara - tik mažytė gyvenimo atkarpa. Reikia visada judėti į priekį, nes stovintis vanduo surūgsta. Jau paruošta ir antroji mano pasakų knygos dalis, įrašinėju naujas dainas.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: