- Apie fut­bo­lą daž­niau kal­ba­te, nei žai­džia­te, o krep­ši­nį daž­niau žai­džia­te, nei apie jį kal­ba­te. Kaip tai at­si­ti­ko?

- Fut­bo­lo net ne­mo­ku žais­ti. Vi­sa­da tam tu­riu pa­si­tei­si­ni­mą. Au­gau kai­me, kur bu­vo sun­ku su­ras­ti žmo­nių pa­žais­ti krep­ši­nį bent tris prieš tris. Dar vi­sai įdo­mu žais­ti fut­bo­lą ke­tu­ri prieš ke­tu­ris, nors ma­ža­sis fut­bo­las yra pen­ki prieš pen­kis, bet tiek žmo­nių, spor­tuo­jan­čių gim­ta­ja­me kai­me, ne­bū­da­vo. Taip su­si­klos­tė, kad Lie­pa­lo­tuo­se (Ša­kių r. – aut. past.) vi­suo­met bū­da­vo po­pu­lia­rus krep­ši­nis, to­dėl aš ir­gi dau­giau tuo už­si­ė­miau. Tik vė­liau fut­bo­las at­si­ra­do ma­no gy­ve­ni­me, bet vis tiek jį daž­niau žiū­rė­jau, ne­gu žai­džiau.

- Ap­skri­tai, ar spor­tas – daž­nas jū­sų pa­ly­do­vas?

- Kai bū­da­mas dvy­li­kos at­ra­dau krep­ši­nį, iki kol bai­giau mo­kyk­lą, su ma­žo­mis iš­im­tis spor­tuo­da­vau, ko ge­ro, po ke­tu­rias va­lan­das per die­ną. Stu­di­jų me­tais spor­ta­vau kiek ma­žiau, o vė­liau vi­siš­kai ap­lei­dau bet ko­kį spor­tą. „Ant ma­nęs“ tai ma­ty­ti ir pats jau­čiu, bet jau me­tai lan­kau bok­są. Šis spor­tas ma­ne su­ža­vė­jo, nes jis efek­ty­viai tvir­ti­na kū­ną, tre­ni­ruo­čių me­tu ge­ri­na­mas grei­tis, re­ak­ci­ja. Tik­rai ne­isiu ko­vo­ti, bet jau­čiu, kad ma­no kū­nas ta­po tvir­tes­nis, jau­čiuo­si stip­res­nis. Ži­no­ma, dar mi­ty­bą rei­kė­tų pa­ko­re­guo­ti, kad ma­ty­tų­si re­zul­ta­tas.

- Atos­to­gų me­tu jūs ne­lin­kęs tin­gi­niau­ti. Kaip lei­džia­te ak­ty­vų lais­va­lai­kį?

- Su su­ža­dė­ti­ne mėgs­ta­me il­ges­nius pa­si­vaikš­čio­ji­mus, ko­pi­mą į ne­di­de­lį kal­ną. Man tai la­bai pa­tin­ka. Aš la­bai ne­mėgs­tu ad­re­na­li­no. Esu skri­dęs oro ba­lio­nu ir tai bu­vo tur­būt eks­re­ma­liau­sias da­ly­kas, ko­kį esu iš­ban­dęs (juo­kia­si). Bu­vo bai­so­ka. Ko­kiu sep­ty­nias­de­šimt pen­kių laips­nių kam­pu bu­vau su­len­kęs ko­jas, nes bi­jo­jau iš­kris­ti. Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs, pa­vyz­džiui, su snieg­len­te ar sli­dė­mis – tai prie­šin­ga ma­no po­mė­giams.



- Su­re­pa­vo­te „Šven­ti­nio ban­ku­che­no“ dai­nos teks­tą apie ap­lin­ko­sau­gą. Tai tik­riau­siai da­rė­te ne­at­si­tik­ti­nai?

- Taip, man ši te­ma svar­bi. Ko­le­gos pa­siū­lė su­kur­ti klau­si­mus Na­cio­na­li­nei ap­lin­ko­sau­gos olim­pia­dai, nes man ši te­ma yra ar­ti­ma. Esu dir­bęs vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je, ku­ri bu­vo su­si­ju­si su gam­ta. Man tik­rai rū­pi ir svar­bu, ko­kią ap­lin­ką pa­lie­ku po sa­vęs. Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs kur nors nu­me­tan­tį šiukš­lę. Ko­kius pen­ke­rius me­tus mes nuo­lat rū­šiuo­ja­me at­lie­kas. Ka­dan­gi esu ki­lęs iš Su­val­ki­jos, ir van­de­nį ar elek­trą tau­py­ti man iš­ei­na na­tū­ra­liai (juo­kia­si).

- Kvie­čia­te drau­gus ir ap­lin­ki­nius pil­dy­ti vai­kų sva­jo­nes. Ko­dėl ra­gi­na­te vai­kams do­va­no­ti bū­tent ba­tus?

- Man la­bai pa­tin­ka pro­jek­tas „Vai­kų sva­jo­nės“. Prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus su drau­ge kal­bė­jo­me apie šio pro­jek­to vai­kų sva­jo­nes ir su­pra­to­me, kad yra ap­mau­du, jog kai ku­rie vai­kai tie­siog sva­jo­ja apie ba­tus. At­ro­do, jie tu­rė­tų sva­jo­ti apie žais­lus, o čia toks že­miš­kas da­ly­kas – ba­tai. To­dėl nu­spren­džiau pa­ra­gin­ti drau­gus, ap­lin­ki­nius, kad jie nu­pirk­tų vai­kams bū­tent ba­tus ir juos pa­do­va­no­tų.



- Sa­vo po­pu­lia­ru­mą so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se iš­nau­do­ja­te ska­tin­da­mas vi­suo­me­nei nau­din­gas ini­cia­ty­vas.

- Tai iš­ei­na na­tū­ra­liai. Ne­no­riu sa­vo ži­no­mu­mo iš­nau­do­ti tik sa­va­nau­diš­kiems da­ly­kams. Jį ir to­liau nau­do­siu kvies­da­mas į pa­si­ro­dy­mus, re­kla­muo­da­mas sa­vo kny­gas ir pa­na­šiai. Ta­čiau ži­no­mu­mą no­ri­si iš­nau­do­ti ir dėl ko nors ge­ro. Tai man ir­gi na­tū­ra­liai iš­ei­na.

- Sa­ko­ma, kad juo­kas žmo­gui pa­na­šiai nau­din­gas kaip spor­tas. Ar ka­da nors pa­gal­vo­jo­te, kad ne šiaip links­mi­na­te žmo­nes, bet at­ne­ša­te nau­dos jų sa­vi­jau­tai, svei­ka­tai?

- Aš pats la­bai mėgs­tu juok­tis, žiū­rė­ti ko­me­di­jas, ko­me­di­ji­nius se­ri­ja­lus, ko­miš­kus spek­tak­lius. Man pa­tin­ka bū­ti su „Hu­mo­ro klu­bu“ vien dėl to, kad žiū­riu jų pa­si­ro­dy­mus ir juo­kiuo­si – man už tai net ne­rei­kia mo­kė­ti pi­ni­gų. Tur­būt ne­bū­čiau pra­dė­jęs šio da­ly­ko, jei man ne­rū­pė­tų pra­juo­kin­ti ki­tą žmo­gų. Sten­giuo­si ir ben­drau­da­mas įmes­ti juo­ke­lį, ta­čiau la­bai ne­mėgs­tu, kai žmo­nės tie­siog pra­šo „pa­pa­sa­ko­ti ba­je­rį“. Ta­da sa­vai­me už­si­blo­kuo­ju.