Prabėgus intensyviai vasarai, paralimpinių žaidynių bronzininko, dziudo imtynininko Osvaldo Bareikio žmona Gluosnė Bareikienė džiaugiasi: „Labai gera, nes vyras pagaliau namuose.“ Pasakodama savo istoriją pora atskleidžia, kad prieš keletą metų daugiau perspektyvų sporte turėjo ne Osvaldas, bet Gluosnė.
- Papasakokite, kaip judu susipažinote?
Osvaldas: - Pirmasis pažinties etapas buvo mokykloje Ukmergėje, Aklųjų ir silpnaregių centre. Aš dar buvau mažiukas, Gluosnė irgi dar paauglė, tai pribėgęs patampydavau jai už kasų, vis paerzindavau.
Gluosnė: - Osvaldas buvo labai judrus. Mes kartu su klasioke vieno mažo nesugebėdavome koridoriuje pagauti ar į kampą užspeisti.
Osvaldas: - Na, o šiek tiek paaugus užgimė paaugliška meilė. Sakyčiau, tai buvo antrasis pažinties etapas: daug kalbėdavomės, nuolat leidome laiką dviese ar su daugiau draugų.
- Ar charakteriai sutapo, ar, priešingai, skirtybės patraukė?
Gluosnė: - Mes buvome absoliučiai skirtingi. Osvaldas – energingas ir padūkęs, o aš buvau mokyklos aktyvistė, moksliukė. Na, tik tiek, kad tuomet sportavau, tad turėjome bendrų interesų. Bet pagal įpročius buvome vienas kito priešingybė. Dėl to, matyt, vienas kitam ir įdomūs.
- Kaip klostėsi jūsų sportinis kelias?
Gluosnė: - Mokykloje buvo sudarytos geros sąlygos išbandyti įvairias veiklas. Iš pradžių užsiėmiau lengvąja atletika, teko pavažinėti ir į pasaulio čempionatus. Vėliau visą dėmesį skyriau plaukimui, studijų metais atstovavau Lietuvai įvairiose tarptautinėse varžybose.
Buvo momentas, kai sėdėjome su Osvaldu ant Ukmergės piliakalnio ir kalbėjome, kad turiu didesnes galimybes patekti į paralimpiadą. Bet po maždaug metų paaiškėjo, kad mano sportinė karjera baigiasi, o Osvaldas iškeliauja į 2016 m. vasaros paralimpines žaidynes Rio de Žaneire.
Man pasirodė, kad daugiau naudos visuomenei galiu duoti dirbdama pagal specialybę. Įgijau organizacinės psichologijos magistro diplomą ir padedu organizacijoms motyvuoti darbuotojus bei dirbti kokybiškiau.
Osvaldas: - Mano sportinis kelias taip pat prasidėjo mokykloje. Vienas klasiokas lankė dziudo, nuėjau ir aš išmėginti. Nors Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre teko išmėginti plaukimą, stalo tenisą, golbolą, lengvosios atletikos treniruotes, gerai sekėsi bėgti 100 ir 200 metrų nuotolius.
Kai jau reikėjo pasirinkti, kurioje sporto srityje noriu profesionaliai tobulėti, pamaniau, kad būtent dziudo yra toks universalus sportas, kurį sportuodamas gausiu daugiausiai naudos. Šiame sporte reikia ir greičio, ir jėgos, ir pusiausvyros, griežtos disciplinos.
Gluosnė: - O man patinka dziudo moralės kodeksas: mandagumas, pagarba, savitvarda, kuklumas, garbė, draugystė. Visi tie nusilenkimai… Man gražu.
- Ar vaikai –
trejų Eivinas ir vienerių Aironas –
jau seka tėvų pėdomis ir domisi sportu?
Osvaldas: - Man atrodo, kad apskritai visi vaikai linkę į sportą: jie aktyvūs, viskuo domisi. Kai paauga, paaiškėja.
Gluosnė: - Svarbu vaikams parodyti, kad yra įvairiausių galimybių ir pasirinkimų.
Mes mokykloje gavome daug galimybių išmėginti įvairiausius būrelius ir veiklas: tiek sporto, tiek meno. Vėliau gali pasirinkti, kas labiausiai tinka ir patinka.
Prisimenu, kaip po finalinės Osvaldo kovos išlėkėme į lauką su vaikais, tai vyresnėlis taip švelniai mažąjį nuvertė ant žolės ir sako: „Aš kovoju“.
- Ar matėte visas Osvaldo kovas? Kaip jautėtės jas stebėdami?
Gluosnė: - Taip, su vaikais per televiziją žiūrėjome transliacijas. Buvo toks įdomus sutapimas, – net nežinau, ar vyras žino, – kai stebėjome pirmąją kovą, kurią Osvaldas laimėjo, mažasis Aironas nemiegojo, žiūrėjo kartu. Tiksliau, trukdė mums žiūrėti… (
Juokiasi.) Per antrąją kovą, kai tėtis pralaimėjo, Aironas miegojo. O per finalinę kovą mažasis vėl nemiegojo, ir Osvaldas iškovojo pergalę.
Po pirmosios laimėtos kovos taip apsidžiaugiau, pradėjau šaukti, šokinėti! Mažylis dešimt sekundžių į mane tylomis žiūrėjo, o tada pradėjo verkti. Tai po trečiosios kovos, kai Osvaldas iškovojo bronzą, jau stengiausi šiek tiek tvardytis, stebėjau mažylio reakciją, kad jam nebūtų baisu. Pasiėmiau abu vaikus ant rankų, užteko jėgų ir pašokinėti kartu, išbėgome laimingi į lauką, labai džiaugėmės, labai.
- O kokia buvo jūsų, Osvaldai, reakcija laimėjus bronzą?
Osvaldas: - Tikrai sunku apsakyti tą euforiją: nežinai, ką daryti, ko imtis. Nepaprastas jausmas.
Kita vertus, kol nenusilenki po kovos, negali rodyti jausmų. Tai įdomu: supranti, kad laimėjai bronzą, viduje viskas verda, o turi stovėti akmeniniu veidu. (
Juokiasi.)
- Tokijuje vykusiose paralimpinėse žaidynėse taip pat iškovojote bronzą. Kaip nusiteikęs vykote į Paryžių? Ar dėl anksčiau iškovoto titulo įtampa buvo didesnė?
Osvaldas: - Tiesa, emocija šįkart buvo visai kitokia. Jaučiau daugiau įsipareigojimo – juk dėl to, kad anąkart iškovojau medalį, kiti šiemet iš manęs tikisi daugiau… Tad prie to natūralaus varžybinio jaudulio prisideda ir kitas jaudulys – ar nenuvilsi, ar nepadarysi blogiau, nei jau buvo. Vis dėlto jau turiu vardą, norisi jį pateisinti. Džiaugiuosi, kad pavyko.
- Gluosne, jūs baigėte psichologijos mokslus. Gal padedate Osvaldui susitvarkyti su sportiniu jauduliu?
Gluosnė: - Pirmiausiai psichologo etika niekada neleis naudoti specifinių psichologijos žinių draugams arba artimiesiems. Niekada to negalėčiau daryti. Dirbu tik su organizacijų darbuotojais. O Osvaldui galiu padėti pagamindama skanią vakarienę. (
Šypsosi.)
- O vyras įsitraukia į buities darbus?
Gluosnė: - Taip, visada. Gal ir turime kiek pasiskirstę darbus, kuriam kas lengviau sekasi. Bet šiaip didžiąją dalį darbų atliekame kartu. Kartu rūpinamės vaikais, virtuvėje taip pat sukamės abu.
- O kaip leidžiate laisvalaikį?
Osvaldas: - Kiekvieną savaitgalį leidžiame skirtingai. Atrandame namuose visokių darbelių, reikalų. Kitąkart kur nors išvažiuojame patys ar draugus pasikviečiame į svečius. Kartais norisi ramybės, o kai kuriuos savaitgalius leidžiame aktyviai. Dažnai veiksmą padiktuoja ir vaikai.
Artimiausiu metu laukia bulviakasis ir cepelinai kaimo troboje… (Šypsosi)
- Klausantis jūsų, akivaizdu, kad regėjimo negalia niekada nebuvo kliūtis: sukūrėte laimingą šeimą, pasiekėte sportinių ir mokslinių aukštumų.
Gluosnė: - Man atrodo, esminis dalykas yra nusiteikimas ir požiūris. O gal tiesiog mums pasisekė, kad mūsų tėvai taip mus išugdė: norint ko nors pasiekti, reikia stengtis. Kartais gal reikia pasistengti daugiau negu kitiems.
Osvaldas: - Man niekada nekilo kokių nors didelių kliūčių. Na, nepavyksta kas nors, pabandai dar kartą. Niekas negimė mokėdamas. Reikia užsispirti ir mokytis iš savo klaidų.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: