- Pagal horoskopą esate Vandenis. Pasak astrologijos, jiems vadovauja ne jausmai, o protas. Vandenius mažai domina gyvenimas čia ir dabar, jie nuolatos ieško pokyčių, didelių perversmų. Ar šis aprašymas jus apibūdina?
- (Kvatoja) Žinote, mano draugės žurnalistės užsidirbdavo juos rašydamos ir visa tai žinodama negaliu tais aprašymais pasitikėti. O man būdinga tai, kad puikiai moku gyventi čia ir dabar: kaifuoju nuo to, ką veikiu, ką darau, jaučiuosi nekomfortabiliai, jei nesu numačiusi kokio nors projekto šiandienai, rytdienai. Šiuo metu mūsų su Vytu (Vytu Palavinsku – Nomedos gyvenimo draugu, red. past.) gyvenime vyksta statybos ir mane tai džiugina! Kažkas galbūt pasakys, kad labai brangu, o kur daugiau tuos pinigus dėti? (Šypsosi).
 
- Kiek žinau, turite sodybą užmiestyje, mėgstate ten pabūti. Jūs apskritai labiau miesto ar kaimo žmogus?
- Sunku pasakyti... Tačiau gamta yra tai, ko man žiauriai trūksta. Po skyrybų, kai persikrausčiau į Vilniaus senamiestį ir susikukavau su Vytu, paprašiau jo vieną vasarą leisti pagyventi jo sodyboje, vienkiemy. Atsitiko taip, kad tą namą pakeičiau. Mano akimis, minimaliai, tačiau atvažiavę svečiai stebėdavosi: „Klausykit, ką jūs čia padarėt?  Jūs čia perstatėt tą namą?!“ Taip pat nušienavome ir landšaftą, tad atsivėrė kalnai, kuo visi irgi stebėjosi. Šitaip ir erkių mažiau, ir tiesiog gražiau. Bet, kai grįžtu į miestą, aš irgi kaifuoju. Juk čia yra kino teatras, restoranai, verda socialinis gyvenimas. Čia, namuose senamiesty, man toks jausmas, kad irgi yra kaimas, nes atsikėlusi ryte turiu įdėmiai klausytis, nes nieko nesigirdi – iš tiesų tyliau nei kaime. O ten, ypač pavasarį, paukščiai sukelia tokį triukšmą, kad miegoti nebeįmanoma.
 
- Per visus darbus dar lieka laiko keramikai, menui?
- Na, pavadinti tai, ką darau, menu, sunku, tai yra terapija, tačiau žmonės džiaugiasi mano sukurtais indais. Man liko laiko tokiems lipdymams, kuriuos vadinu siuvinėjimais, tiktai molyje. Tai yra tokia terapija ir tie indai išties gaunasi gražūs, juose sukrauta visa mano laimė, meilė, džiaugsmas.
 
- O kokia yra kokybiško maisto svarba jūsų gyvenime?
- Esu absoliuti maisto maniakė, esame su Vytu įkūrę „Kirvio koto“ grupę feisbuke, ten dalijamės receptais. Ilgainiui prie jos prisijungė ir kitų žmonių, kurie dalinasi receptais ir ne tik. Dažnai įlendu į ją pakaifuoti – ši grupė jau gyvena atskirą gyvenimą ir tai jau yra kažkas tokio! Neseniai sostinės dienose pristatėme pradedančio rašytojo Antano Šilkūno knygą, kuri atsirado netikėtai pastebėjus jo tekstus mūsų minėtoje grupėje. Dabar gi dar atradome naują rašytoją, (visuomenei žinomą kaip žurnalistę – red. past.) Jurgą Klimaitę-Riebling. Ji apie kulinariją rašo taip, kad skaitydamas lydaisi ir kiekvienąkart prisipažįsti meilėje (Šypsosi). Kalbant apie maisto nuodėmes, būna, kad kartais užsimanau čipsų, tačiau lygiai po dviejų minučių jau galvoju: „Fuuu, kodėl aš juos valgiau?“. Apskritai manau, kad kultūringi, inteligentiški, išsilavinę žmonės moka gaminti.
 
- Kokio žanro knygas mėgstate ir galbūt galėtumėte išskirti mėgstamiausią?
- Neseniai perskaičiau jau minėto Antano Šilkūno knygą „Laimės trupiniai“ ir visiems rekomenduoju, todėl, kad tai yra smagi metraštininko knyga. Joje pavaizduotas laikotarpis, kurio šiandieniai dvidešimtmečiai nelabai įsivaizduoja. Parašyta nepaprastai šmaikščiai, su daugybe keiksmažodžių, apie kuriuos įspėjama knygos priešlapyje. Man ji skaniai „susivalgė“, nes buvo su polėkiu. Tiesą sakant, dabar skaitau daug mažiau nei jaunystėj ar vaikystėj. Tuomet buvau tikra knygų maniakė ir maniau, kad šios rūšies žmonės jau išnykę, tačiau džiaugiuosi anūke, kuri irgi yra tokia kaip aš. Kaip sakau, šios rūšies tęsinys. Tiesą pasakius, svajonėse lipdau ir skaitau daug daugiau, nei iš tiesų yra šiandien.
 
- Nuo knygų pereikime prie sveikatos. Kaip ja rūpinatės? Galbūt laikotės griežto dienos režimo?
- Mano vidinis laikrodis veikia nuostabiai, niekada gyvenime neužmiegu anksčiau kaip dvyliktą nakties, o keliuosi apie septintą aštuntą. Jei atsibundu anksčiau, sakau sau: „Marčėnaite, marš miegoti, grožio miegas!“ Žodžiu, mano organizmas sugeba greitai atsigauti, restartuotis. Vytas netgi yra pasakęs, kad jei reikėtų apibūdinti mane vienu žodžiu, sakytų „energija“ ir ji yra nuolat atsinaujinantis resursas. Mėgstu iššūkius, esu kaip mažas vaikas – man kasdieną jis yra kaip naujas. Tai, matyt, ir yra mano rūpinimosi sveikata receptas – neužstrigimas vienoje vietoje.
Kalbant apie grožį, būna pagalvoju, kad būtų gerai užsitepti kokį serumą, bet po to šią mintį nuveja nauja – tepk ką nori, vis tiek būsi negražus, jei tavo vidus bus negražus, jei maitinsi savyje pyktį, neigsi emocijas. Tačiau iš esmės savimi rūpintis reikia. Štai dabar save kritikuoju dėl per mažo judėjimo. Tris kartus pripūčiau padangas, bet ant dviračio taip ir neatsisėdau – nėra kada.
 
- Tos minėtos energijos semiatės iš pabuvimo su savimi ar labiau iš kitų žmonių?
- Jau seniai nebetikiu, kad yra gryni intravertai ir ekstravertai, nebent tai jau yra liga ar psichologinės problemos. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet po to galiu tylėti kaip žuvis. Pavyzdžiui, sodyboje, kalbuosi tik su paukščiais (Juokiasi). Bet po tų tylos etapų, pasiilgstu žmonių – širdingo bendravimo, ne to, formalaus. Sakykim, nuėjau į LRT atidarymą, o ten pilna politikų. Man paskui kitą dieną net nugarą surakino. Jokių panašių raudonų kilimų, tiktai ten, kur faina, gera kompanija, kur smagūs, atsipūtę žmonės man yra miela būti.
 
- Žinau, kad mėgstate keliauti, gal ir dabar esate numačiusi kokią naują atostogų kryptį?
- Mes ką tik buvom Albanijoj! Tai buvo savotiška, specifinė kelionė. O prieš tai dar svečiavomės Korfu saloje su vaikais, kadangi mėgstu palaikyti šeimos ryšį. Vaikai – jau dideli, išskyrus vieną, penkiolikmetį, tačiau jis irgi jau absoliučiai paauglys. Mėgstu tokias keliones, nes manau užaugę jie turės ką prisiminti. Taip pat mėgstu keliauti ir viena. Prieš porą metų buvau mėnesiui išvykusi į Balį. Net ir tokioje kelionėje nesi vienas – juk nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis. Tokio tipo kelionėse mėgstu vaikščioti turistų nenumindžiotais takais, atrasti ką nors naujo, netikėto.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!