Neringa Nekrašiūtė: „Sūnus neabejotinai yra šeimos centras“

Aida Žemaitytė
2018-07-19
Sezono metu aktorė ir dainininkė Neringa Nekrašiūtė (32 m.) sako tiek prisivažinėjanti, kad laisvą vasaros dieną labiau už viską norinti laiką leisti namuose, su šeima – penkiamečiu sūnumi ir vyru. Jos planuose vasaroti Lietuvoje: nuvažiuoti prie jūros, aplankyti vieną kitą festivalį.
Neringa Nekrašiūtė: „Sūnus neabejotinai yra šeimos centras“
„Ne paslaptis, kad šeima yra ir darbas. Tai nėra savaime graži iliuzija ar rožinis gyvenimas. Tai - sunkus, kasdieninis tarnavimas kitiems žmonėms, nepaisant to, kad esi pavargęs. Bet, žinoma, gražiai sutarianti šeima bet kurį žmogų padaro laimingą“, - sako aktorė ir dainininkė Neringa Nekrašiūtė.

- Kokiais epitetais galėtumėte apibūdinti savo šeimą? 
- Mes gana uždari, mėgstame būti šeimos rate. Kitos šeimos, kiek pastebiu iš šalies, aktyvesnės: daug kur keliauja su vaikais. Žinoma, šventos ramybės ir mūsų namuose nerasi, nes penkiametis sūnus Mohanas (tai senovinis indiškas vardas, reiškiantis „visų patraukliausias“ – aut. past.) labai judrus. Gyvename name už miesto, tad namo durys – visada atviros. Sūnus dažnai laiką leidžia lauke su draugais, važinėjasi dviračiu. Svečiai pas mus retai lankosi, nesame iš tų, kurie namuose rengtų festivalius (juokiasi).
Mūsų šeima – čiauškučių. Visi mėgstame paplepėti, pasidalinti įspūdžiais, keistis idėjomis.
Kol buvome su vyru dviese, pokalbių temos buvo kitokios, o dabar viskas sukasi aplink vaiką: kaip jam sekasi, ko jis norėtų, kur važiuosim, ką valgysim. Jis neabejotinai yra šeimos centras.
 
- Turite savų ritualų, tradicijų?

- Jei kalbame apie namų ritualus, mes daug klausomės muzikos, turime maldos kambarį, pas mus visada kvepia smilkalais, vyras daug laiko ir energijos skiria maisto gamybai, o mes kartu lėtai, mėgaudamiesi jį valgome. Nežinau, kaip kitos šeimos, bet, kiek girdžiu, per darbus, per lėkimus mažai skiria laiko susiėjimui prie stalo. O mes, kaip kokie graikai, valgome ilgai, kalbamės.
 
- Ir Mohanas prisitaiko prie ilgo valgymo ritualo?
Jam penkeri su puse, tad, galima sakyti, tik dabar pradėjo valgyti prie stalo. Iki to laiko valgydavo vos ne kūlvirsčius darydamas. Stengiamės jo neužgniaužti, judrumą priimame kaip duotybę. Taigi, mes su vyru ramiai valgome, o mažasis dar suspėja pavaidinti ką nors ar su dviratuku ratą kitą apsukti.
 


- Kaip manote, kada vaikas šeimoje jaučiasi laimingas? Koks galėtų būti jūsų sūnaus laimės receptas?
- Kartais klausiu Mohano, ar jis laimingas. Tikrai nežinau, ar jis šiuo metu laimingas. Galiu tik tikėtis. O kaip yra iš tiesų, paaiškės tada, kai užaugs: mamyte, tu buvai tokia, tėveli, tu buvai toks...
Kaip tik vakar skaičiau psichologo straipsnį, kad mums, tėvams, atrodo, jog labai didelį indėlį įnešame į vaikų auklėjimą. O iš tiesų didelį poveikį daro aplinka. Tad stengiuosi perdėtai nesureikšminti auklėjimo: dabar darysime taip, o ne kitaip. Pasitikiu Dievo valia, o šalia to nubrėžiu moralines vertybes ir rūpinuosi atmosfera namuose, šeimoje, kad čia jaustųsi saugus.
 
- Ar šeima yra būtent tai, kas jus, kaip moterį, padarė laimingą ir patenkintą gyvenimu? 

- Ne paslaptis, kad šeima yra ir darbas. Tai nėra savaime graži iliuzija ar rožinis gyvenimas. Tai - sunkus, kasdieninis tarnavimas kitiems žmonėms, nepaisant to, kad esi pavargęs. Bet, žinoma, gražiai sutarianti šeima bet kurį žmogų padaro laimingą.
Tiesa, kiti puikiai gyvena ir be šeimos. Suprantu ir juos – kiekvienas esame laimingas savaip.
 
- Viename interviu esate prasitarusi, kad nuo vaikystės nemėgote mėsos, nesuprasdavote, kodėl sriuboje plaukioja lašinys. Ar tai įrodymas, kad turime klausyti savo kūno?
- Tikrai taip! Dažnai girdžiu tėvų skundus, neva jų vaikas nevalgo. Prisimenu save ir brolį vaikystėje. Dabar mano brolis apskritai labai asketiškai maitinasi. Manau, kad būtinai reikia įsiklausyti, ko vaikas norėtų valgyti, o ką atstumia – juk mažųjų organizmas puikiai jaučia, kas jiems nereikalinga. Užaugęs vis tiek „ateisi“ prie savo mitybos, tik tas užtruks, teks ne vieną kalną nuversti.
Žvelgiant iš kitos pusės – tėvus puikiai suprantu: jiems neramu, jei vaikas valgo ne viską, yra išrankus. Beje, mano sūnus taip pat daug ko nevalgo, tad man tikrai pažįstama situacija, kai tenka iš kailio nertis stengiantis nors ką įsiūlyti. Tačiau mokausi į tai žvelgti paprasčiau – jeigu vaikas turi daugybę energijos, yra linksmas ir žvalus, matyt, maisto jam pakanka.  



 
- Kokie jūsų pačios mėgstamiausi patiekalai, produktai ar jų grupės?
Vasarą valgome labai daug daržovių. Pastebėjau, kad kai dirbu, o ir metams bėgant, geriau jaučiuosi būdama pustuščiu skrandžiu. Sočiau, ypač vakarais, norisi valgyti žiemą. Tačiau moku pasakyti sau „stop“, nes kaskart įsitikinu, jog po sotesnio valgymo vakare, ryte būna sunku – tai tarsi „maisto pagirios“. Mokausi iš savo klaidų. Geriau yra ryte atsikelti alkanam ir gausiau prisivalgyti negu atsigulti miegoti pilnu skrandžiu.
 
- Draugaujate su vandeniu? 
Mokausi jį gerti ir mažąjį mokau. Stengiuosi kas pusvalanduką bent pusę stiklinės išgerti. Turiu įvairiausių gertuvių ir jų esu pridėliojusi visur, kur tik įmanoma (juokiasi). Gražios, spalvingos – jos traukia akį ir primena, kad reikia atsigerti. Jau net vyras iš manęs juokiasi, kad tik pamatau – ir perku, pamatau – ir perku.
 
- Dainuojate, esate teatro scenoje, dalyvaujate įvairiuose projektuose. Kokių dar minčių turite, kurios neįgyvendintos, bet kirba giliai viduje?
- Galiu prisipažinti, kad anksčiau nebuvau energinga. Netgi priešingai – gana greitai pavargdavau, daug sirgdavau. Viskas apsivertė aukštyn kojomis pakeitus gyvenimo būdą, o ir vaikui atsiradus, nes su juo nori nenori turi būti žvali. Dabar man užtenka poros poilsio dienų ir vėl galiu lėkti pirmyn. Esu smalsi: jei turiu laisvą dieną, būtinai suplanuoju, ką veiksiu nuo pat ryto (gal lėksiu į jogą, gal pasportuoti, gal namus susitvarkyti). Labai norėčiau turėti ūkelį: auginti daržoves, uogas, gėles. Manau, kad svajonės - labai svarbu, nes tai gyvenimo variklis. Jeigu žmogus neplanuoja, negalvoja, gal jis jau miręs vidumi...

 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    I.Bakanienė: raidos sutrikimų daugėja ir dėl aplinkos veiksnių

    I.Bakanienė: raidos sutrikimų daugėja ir dėl aplinkos veiksnių

    „Tėvai atvesti vaiką pas specialistus neretai delsia dėl baimės, kad bus nustatyta diagnozė, kurią lydės „etiketė&ldqu...
    NVC onkologai Utenoje diskutavo apie sklandesnį paciento kelią, bendradarbiavimo galimybes

    NVC onkologai Utenoje diskutavo apie sklandesnį paciento kelią, bendradarbiavimo galimybes

    Ryšys su regionais, kompleksinė pagalba ir sklandus paciento kelias – tokios temos dominavo Nacionalinio vėžio centro...

    Budinti vaistinė


    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė sako, kad mobiliosios vaistinės būtų gera galimybė priartinti vaistų įsigijimą gy...
    Vaistinės atidaromos greičiau, nei „kepami“ vaistininkai

    Vaistinės atidaromos greičiau, nei „kepami“ vaistininkai

    „Vaistinės atidaromos greičiau, nei „kepami“ vaistininkai“, – aiškinama verslo atstovams, nor...

    Sveika šeima


    Kodėl mes viską skaičiuojame?

    „Man dar trūksta pusantro tūkstančio žingsnių“, „per tris valandas perskaičiau 120 puslapių“, „čia tikrai daugiau nei dešimt gramų cukraus“, „šiąnakt giliai miegojau tik 4,5 valandos”, „mano grojaraštyje - jau 800 dainų“... Kai prie vakarienės stalo eili...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Tamsioji senatvės pusė – šiurpūs savižudybių rodikliai

    Urugvajuje vyresnio amžiaus žmonių savižudybių mastas kelia nacionalinį susirūpinimą, tačiau statistiniai duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje situacija dar kritiškesnė. Abiejų šalių ekspertai kaip pagrindines problemas įvardija nutrūkusius socialinius ryšius, vienišumą ir pagalbos trūkumą.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
    Andrej Rudanov Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
    Egalitarizmo kritika
    Henrikas Vaitiekūnas Egalitarizmo kritika
    Pasiryžę gimdyti? Niekada!
    Gediminas Karoblis Pasiryžę gimdyti? Niekada!

    Naujas numeris