Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė, Laisvės frakcijos atstovė Morgana Danielė (34 m.) prisipažįsta nesanti tobulas paveikslas. Sako ir netikinti tais, kurie tokie bando būti. Seime gvildendama „nepatogias“ temas, ji renkasi būti tikros visuomenės atspindžiu, kuriame yra ir narkotikų, ir smurto, ir psichologinių sunkumų.
„Noriu tikėti, kad mes jau esame pasiruošę kitokiems politikams nei iki šiol. Naujoji politikų karta man atrodo atviresnė, nebijanti nepatogių klausimų ir gebanti atliepti šių dienų visuomenės poreikius. Ir aš sau tokia esu. Net ir bandant būti kitokia, man nepavyktų“, - sako Seimo narė Morgana Danielė.
Su Morgana pokalbį ištaikyti pavyko, jos „desertiniu“ metu, kai tik ji užmigdė pietų miego sūnelį.
- Neseniai susilaukusi vaikelio grįžote į darbą Seime. Kaip pavyksta suderinti šias abi atsakingas pareigas?
- Kadangi abu su vyru norime vaiką auginti lygiomis dalimis, jis šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, o aš sugrįžusi į darbą. Stengiuosi, kiek įmanoma daugiau su juo praleisti laiko: skubu po darbo namo, kartais tenka ir anksčiau parbėgti. Vis dėlto politikei arba aukštesnes pareigas užimančiai mamai, dar nėra sudaryta sąlygų dirbti visaverčiai. Seime taip pat tam sąlygų mažai. Maitinu krūtimi, todėl per pertraukas reikia spėti nusitraukti pieno. Tam nėra pritaikyta jokio kambariuko, viskas vyksta tiesiog darbo kabinete. Jei posėdis trunka ilgai ir negaliu reikiamu metu grįžti namo, o namuose pritrūksta paliktų pieno atsargų, vyras atveža vaiką pamaitinti, bet nėra, kur patogiai atsisėsti. Sėdamės į kompiuterinę kėdę prie kompiuterio. Buvau nustebusi dėl Seimo, nes tikrai nesu pirma su kūdikiu dirbanti politikė.
Vis dėlto matyti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje nenorima stengtis, kad dirbanti mama galėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Neseniai turėjau išvykti į komandiruotę. Kai pasakiau, kad noriu kuo trumpesnės kelionės, su mažiau nakvynių, atvykčiau šiek tiek vėluodama ir išvykčiau tuoj pat po konferencijos, organizatoriams tas netiko ir jie nusprendė mane pasikviesti „kitą kartą“.
- Prisipažinote, kad nėštumas buvo sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai. Tapus mama atsiskleidė daugiau sisteminių sveikatos apsaugos ydų. Per savo neigiamą patirtį darote pokyčius. Vienas tokių – cezario pjūvio operacijos neapmokestinimas.
- Politikas dirba toje srityje, kurią išmano arba turi galimybę pastebėti tam tikrus dalykus. Nėštumo metu pamačiau, kaip veikia sistema ir jos spragas. Iki manęs niekas nesiėmė šių pokyčių, nes politikoje didžioji dalis yra vyrų. Jei iniciatyvinės grupės nesikreipia, patys tų spragų niekada ir nepamatys. Tai puikus pavyzdys, kad politikoje reikia visokių žmonių: ir neįgaliųjų, ir LGBT asmenų. Tada išsiplečia horizontai, matome, kaip mūsų sukurta sistema atliepia arba neatliepia šių grupių poreikius. Mano nėštumas, galima sakyti, buvo politinis kelias, turėjau akį pastebėti dalykus svarbus kone kiekvienai šalies moteriai.
- Atvėrėte kelią į moterų psichikos sveikatos stiprinimą. Pastebėjote, kad nėščiosios kortelėje net neegzistuoja psichikos sveikatos punktai.
- Kažkur fone buvo girdėti nevyriausybinių organizacijų prašymas atkreipti dėmesį į moterų psichinę sveikatą, bet nuoseklaus darbo nebuvo. Dabar gi šaukiame posėdžius ir sekame Sveikatos apsaugos ministerijos nuveiktus darbus. Kadangi esu draugystės su Kanada tarpparlamentinių ryšių grupės pirmininkė, lankydamasi Kanadoje domėjausi, kaip šioje šalyje, taip pat ir kitose veikia psichikos sveikatos stiprinimo sistema. Pas mus gi visa priežiūra sukasi tik apie vaiką (vaisių nėštumo metu, naujagimio raidą, kiek jis sveria, kiek paaugo), o mama procese neegzistuoja. Tačiau vaiko gerovei mamos sveikatos būklė ypač svarbi.
- Ar lengva mūsų šalyje kelti „nepatogius“ klausimus, pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo vienišoms moterims, lytiškumo, priklausomybės nuo narkotikų, smurto?
- Viena vertus, tokius klausimus kelti lengva, nes tai paliečia didelę dalį mūsų visuomenės, tačiau ir sunku, nes politiškai yra populiaresnių klausimų. Žmonės iš tribūnų nori girdėti „svarbesnius“ dalykus, o ne apie ten kažkokią psichikos sveikatą ir patiriamus sunkumus. Juolab kalbėti apie tai yra milžiniška stigma. Nekalbėdamas kuri neva „sveikesnio“ politiko įvaizdį. Tipiškas politiko paveikslas – žilstelėjęs, vidutinio amžiaus vyras mėlynu kostiumu, visuomenėje niekada nekalbantis apie sunkias patirtis, juo labiau apie savo. Visada pabrėžiu – negebėjimas kalbėti kaip tik signalizuoja problemas visuomenėje. Temų vengimas rodo, kad jos yra per skaudžios ir problemiškos.
- Kai vienai televizijos laidai prisipažinote praeityje vartojusi narkotikus, jums, kaip Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkei, buvo išreikštas nepasitikėjimas. Vos atskleidi apie save daugiau – žiūrėk, tai atsisuka prieš tave...
- Apie narkotikus daug kas buvo pasisakęs Seime, iš tribūnos ir Andrius Mazuronis yra prisipažinęs, kad yra jų bandęs. Šiuo atveju man buvo skirtas ypatingas dėmesys, lyg būčiau padariusi ką nors neįprasto, nors į praktiką žiūrint tai nėra neįprasta. Tai – visuomenės atspindys, kai šeima patiria sunkumų dėl eksperimentuojančio paauglio, iš gėdos bando tai slėpti, mokykla neigia problemas... Taip ir gyvename kitokios realybės burbule.
- Atrodo, kad viešumas kasdienybėje jūsų nesukausto, nesistengiate atrodyti nepriekaištinga...
- Nelabai tikiu tobulais paveikslais. Dėl to ir nebandau tokia būti. Noriu tikėti, kad mes jau esame pasiruošę kitokiems politikams nei iki šiol. Naujoji politikų karta man atrodo atviresnė, nebijanti nepatogių klausimų ir gebanti atliepti šių dienų visuomenės poreikius. Ir aš sau tokia esu. Net ir bandant būti kitokia, man nepavyktų.
- Neseniai prabilote apie vaikystėje patirtą smurtą. Esate jautri šioms temoms –
ginate silpnesnius, moterų teises. Tai suformavo jūsų pasaulėžiūrą ir charakterį?
- Jei žmogus sugeba reflektuoti į kiekvieną patirtį ir ją „išdirbti“, iš to išeina su sveika psichika ir didele išmintimi. Jeigu nepasiseka ir sunkias patirtis išgyvena nereflektuodamas, jas taip ir nešiojasi visą gyvenimą. Aš į savo gyvenimo patirtis nežiūriu neigiamai – tai leido man daug pamatyti ir suprasti, apmąstyti. Įdarbindama patirtį galiu sukurti daug pokyčio. Yra įrodyta, kad žmonės gyvendami smurte ir nesugebėdami nuo jo apsiginti griebiasi narkotikų, alkoholio. Įstatyminiu lygmeniu, kai pradedame kalbėti apie prevenciją, sugebame tik rėkti apie šunis mokyklose, reidus į naktinius klubus, policines priemones, o kai kalbame, kad turime koreguoti smurto įstatymus – didžiajai daliai visuomenės tai per tolimas ryšys. Tai neva nesusiję. Reikia tokių žmonių, kurie supranta tą ryšį ir iš knygų, ir iš gyvenimo. Niekas tokiomis temomis nesidomi, jei pats nėra susidūręs su skaudžia patirtimi.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: