- Viename interviu sakei, kad viena iš rašymo terapijos rūšių – interviu su savimi. Kokį pirmą klausimą užduotum pati sau?
- Interviu su savimi atradau prieš ketverius metus, kai išvažiavau viena į Druskininkus. Su savimi turėjau dienoraštį ir pagalvojau, kad noriu užduoti sau klausimus, kas mane neramina, graužia. Pamenu, kad tada klausimai buvo elementarūs: kas mane daro laimingą, kaip suprantu meilę, kaip save įsivaizduoju po penkerių metų... Priminė tuos, kurių sulauki darbo pokalbio metu (Juokiasi). Tačiau jie padėjo išsiaiškinti pamatinius dalykus.
Dabar savęs paklausčiau: „Ką norėtum papasakoti?“ Tai padėtų išsigryninti man, kaip rašytojai.
 
- Minėjai, kad dvi leidyklos atmetė tavo knygos rankraštį, pažėrė pastabų Kritika buvo naudinga?
- Šiemet baigiau redaguoti pirmąją knygą ir išsiunčiau dviem leidykloms. Jos ir atmetė. Viena leidykla davė tikrai neblogų pastabų, kurios neskaudino ir buvo naudingos. Jie netgi užsiminė, kad lauktų mano teksto vėliau, jei aš jį perrašyčiau. Taigi manau, kad daug priklauso nuo to, kaip ta kritika yra ištransliuojama.
Esminį dalyką, kurį išsinešu iš visų gautų pastabų, kad knygą rašiau labiau sau nei skaitytojui. Tą jausmą turėjau savyje rašydama, bet galbūt nelabai norėjau to pripažinti. Manau, kad noras parašyti „šūstrai“ yra naujokų klaida. Rašydama naudojau šokinėjimą laikais, painiojau sapną su realybe ir leidykloms tekstas pasirodė per daug sudėtingas. Turbūt masinis skaitytojas pasimestų tose žodžių džiunglėse. Dabar stengiuosi mokytis teorinio pagrindo apie pasakojimą, jo konstrukcijas. Savo pasakojimu noriu paliesti kuo daugiau žmonių, todėl kritika buvo vertinga. Taigi žadu sėsti ir iš esmės perrašyti visą knygą.
 
- Kaip atrodo eilinė rašytojos diena?
- Tris kartus per savaitę rytais sportuoju, o po pusryčių kelias valandas skiriu skaitymams. Šiuo metu skaitau daugiau mokslinių knygų apie literatūros teorijas, grupinę terapiją. Popiet bent valandą skiriu kūrybiniam rašymui: vieni mano tekstai būna skirti įvairiems skaitymams, renginiams, o kitus rašau tiesiog kaip teorinių žinių įprasminimą. Popiet dirbu su savo įmonės reikalais: organizaciniai klausimai, renginių programos, viršelio nuotraukų kūrimas, dalyvių paieškos... Iš esmės viską darau pati, todėl veiklos netrūksta. Galiausiai vakarais vedu rašymo salonus arba konsultuoju rašytojus, skaitau jų tekstus, diskutuojame, ką būtų galima tobulinti. Tačiau visada pabrėžiu, kad mano patarimai tai ne koks nors Dievo duotas vienintelis teisingas ženklas (Juokiasi). Vakaras baigiasi ramiai, leidžiant laiką su Matu (gyvenimo draugas – red. past.), dviem katytėm ir šunimi.
 
- Kokie žmonės renkasi pas tave į rašymo salonus?
- Į rašymo salonus renkasi norintys pažinti vidinį ir išorės pasaulį per rašymą, taip pat bandantys susigrąžinti rašymo malonumą, įveikti kūrybinius blokus, skirti laiko kūrybinei mankštai, rasti bendraminčių. Tai įvairių specialybių žmonės: tekstų rašytojai, žurnalistai, psichologai, verslininkai, finansininkai, gydytojai, kurie ilgai slopino norą dalintis istorijomis ar prarado ūpą tai daryti sulaukę kritikos, abejingumo – dažnu atveju dar mokyklos laikais iš lietuvių kalbos mokytojų. Tikiu, kad visi esame rašytojai, turintys ką papasakoti, tik reikia švelniai pažadinti mumyse prisnūdusį kūrėją ir tai puikiai įrodo salonų dalyvių amžiaus, profesijų, patirčių margumynas.
 
- Ganėtinai drąsiai socialiniuose tinkluose kalbi ir apie nepatogius dalykus. Depresija vienas jų. Kaip jautiesi dabar?
- Visada buvau super jautrus vaikas, todėl tokie trauminiai dalykai kaip artimų žmonių netektys paliko manyje žymę. Manau dėl to depresija su manimi yra nuo vaikystės. Būdama dešimties metų vaikščiodavau pas psichologą, gerdavau lengvus antidepresantus. Tačiau paauglystėje mano psichologė pasakė, kad pasveiksiu ir laikas nebegerti vaistų, eiti bendrauti su draugais ir džiaugtis gyvenimu. Vis dar užeidavo nerimas, svaigulys, temdavo akyse, bet numodavau ranka, sakydama, kad tai mano praeitis, o ne mano dalis. Depresija sugrįžo, kai studijavau magistrą, vaikščiojau į paskaitas vakarais, dar dirbau visu etatu, rašiau knygą ir įvyko perdegimas: prasidėjo panikos atakos, paranoja. Tai trukdė gyventi. Todėl teko kreiptis į psichiatrą, ėmiau gerti vaistus. Bijojau, bet dabar džiaugiuosi, nes suprantu, kad tai padėjo grąžinti laimę į mano gyvenimą. Aišku, pabangavimų vis dar būna, bet jaučiuosi kur kas geriau.
 
- Šiek tiek aktualijų: ar pritari vakcinoms? Ketini skiepytis?
- Jau pasiskiepijau du sykius. Man tai padėjo nurimti ir kiek įmanoma priartėti prie ikikarantininės realybės. Dabar daug ramiau apkabinu draugus, susitinku su mama ar vaikštau parduotuvėse. Nebe taip panikuoju ir kur nors išgirdusi kosulį. Taigi esu už vakcinas tiems, kam tai padidina gyvenimo gerovę ir išlaisvina iš baimių. Mano aplinkoje yra ir tokių žmonių, kuriems vakcina kelia didesnę baimę nei tikimybė susirgti, suprantu ir juos. Kaip jau minėjau, jei žmogus įsivertina rizikas ir jam širdis ramesnė nesiskiepijant, tebūnie. Reikia švęsti mūsų skirtumus ir džiaugtis galimybe skiepytis tiems, kas nori. 
 
- Numeris vienas vieta, kurią aplankysi karantinui pasibaigus?
- Karantinas parodė, kad galima daug pamatyti ir Lietuvoje, tad kol kas labai laukiu kitos savaitės išvykos į Kauną, o mėnesio pabaigoje laukia Anykščiai, vasarą – Pervalka.
Tačiau kalbant apie užsienį, turiu beprotišką meilę Niujorkui, nes tai ta vieta, kurioje kiekvienas gali būti savimi. Ten tiek žmonių, kad ištirpsti minioje ir pamiršti problemas – jos tampa beprasmės.
Beje, didelę reikšmę teikiu ženklams, o prieš kelias savaites rašymo salone darėme užduotį: aš bedžiau pirštu į žemėlapį ir turėjau rašyti apie tą vietą, kurią išrinkau burtų keliu. Man iškrito Antipodų salos, esančios Naujojoje Zelandijoje. Jos yra už poliarinio rato, netoli Antarktidos. Tos salos yra rezervatas ir į jas sunku patekti, bet man ta vieta taip patiko, kad tikrai svajoju patekti ten. Manau, kad ta vieta būtų tobulai tinkama kūrybai, priešingybė Niujorko šurmuliui, žmonių nepaliesta.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!