Martynas Levickis: „Scena yra kova su savimi“
Ana Daukševič
2014-01-09
Vos prieš kelias dienas už Lietuvos vardo garsinimą apdovanojimą gavęs akordeonistas Martynas Levickis (23) šiandien, ketvirtadienį, išskrido koncertuoti į JAV. Vaikinas pripažįsta, nors kelias į šlovę nebuvo paprastas, o akordeonas vis dar laikomas senamadišku ir neįdomiu instrumentu, dabar jam veiklos tikrai netrūksta.
- Prieš kelias dienas gavai „Globalios Lietuvos“ apdovanojimą tiesiai iš Prezidentės rankų. Kada nors tikėjaisi tokio įvertinimo?
- Manau, tai yra tik dar didesnis paskatinimas judėti toliau, dirbti Lietuvos bei akordeono labui. Prieš kelias savaites man buvo įteikta jaunojo kūrėjo premija Kultūros ministerijoje, kuri tarsi vainikavo praėjusių metų darbus. Tačiau tai tik tarpiniai laimėjimai.
Gyvendamas, koncertuodamas svetur bandau sukurti kuo geresnį Lietuvos įvaizdį. Dažnai susiduriu su situacija, jog mūsų šalies vardas dar nėra gerai žinomas net Europoje. Štai ir Vokietijoje sutikti intelektualūs žmonės ne visada sugebėdavo ištarti gerai Lietuvos vardą ir nežinojo, kur ji yra. Tai mane šokiruoja. Iš kitos pusės mano kolegos Londone labai domisi Lietuva, kai kurie net svajoja čia studijuoti, mokosi lietuvių kalbos. Man labai svarbu, kad mano muzikoje būtų ir dalelė Lietuvos.
- Gyventi į užsienį išvykai vos sulaukęs pilnametystės. Lietuvoje nematei perspektyvų?
- Išvažiuoti į užsienį buvo sunku, juolab kad išvykimo kruopščiai neplanavau. Visada galvojau, kad gyvensiu Lietuvoje, rengiausi čia studijuoti. Tačiau aplinkiniai paskatino mane stoti į Karališkąją muzikos akademiją Londone. Tiesa, tada susidūriau su dar viena problema – finansavimu. Mano šeima neturėjo lėšų sumokėti už studijas, bet man nusišypsojo laimė – parėmė Šiaulių miesto verslininkas.
Atsidurti Londone man buvo ir psichologinis iššūkis. Reikėjo suvokti, kad esi tik mažas lašelis didelėje jūroje. Visgi dabar galiu pasakyti, kad tai tikrai buvo gera patirtis tiek kaip žmogui, tiek ir muzikantui.
- Dažnas sako, jog daugiau pakeliavęs, gyvenęs svetur pasijuto tarsi naujai „akis atvėręs“. Pritari?
- „Atverti akis“ galima ir Lietuvoje, viskas priklauso nuo žmonių požiūrio. Tiesiog mūsų šalis ilgą laiką buvo užsidariusi nuo kitų. Be abejo, aš negyvenau sovietų laikais ir negaliu tvirtinti, kaip buvo. Tačiau augau apsuptas žmonių, kurie „atėjo“ iš kitos santvarkos ir matau, kad Lietuvos gyventojai vis dar yra uždari, turi tarsi kompleksų rinkinį. Atsisakyti to nėra taip paprasta, nes tai – kultūros dalis. Tačiau privalome būti atviresni, tolerantiškesni kitiems. Planuoju kada nors sugrįžti į Lietuvą, tačiau šiuo metu mano darbo vieta - pasaulis.
- Ir visgi, akordeonas nėra labai populiarus instrumentas tarp jaunimo. Daugelis mano, jog šis instrumentas tinka tik užstalės vakarėliams. Nebijojai būti išvadintas senamadišku?
- Nuo pat pradžių, kai pradėjau groti akordeonu, norėjau parodyti, kad galima groti kitaip, nei manė dauguma. Tačiau susilaukiau nemažai kritikos iš bendraamžių. Jie negalėjo suprasti, kodėl groju „garmoške“, tačiau manęs jų pašaipos nepaveikė. Žinojau, kad galiu daryti kitaip ir akordeonas visai nėra „garmoškė“ - tai rimtas ir sudėtingas instrumentas.
- Kartą prisipažinai, jog kartu su populiarumu tave užgriuvo ir didelis fizinis bei psichologinis krūvis. Kaip pavyksta su tuo susitvarkyti?
- Kol kas visa tai galiu pakelti, bet jau dabar pradedu galvoti apie galimybes greitai ir kuo efektyviau pailsėti. Laiko daug nėra – metai buvo labai intensyvūs, ką jau kalbėti apie jų pabaigą, kai Lietuvoje turėjau koncertus kasdien. Kūriau planus pailsėti visą sausio mėnesį, išvykti į šiltus kraštus, pagulėti saulėje ir apmąstyti darbus. Deja, poilsio negavau. Suksiuosi šioje darbų „karuselėje“ tol, kol turėsiu jėgų, bet netolimoje ateityje reikės rasti akimirką jėgoms atgauti. Jau dabar jaučiu tokio krūvio pasekmės. Iš karto po Naujųjų metų sutikimo susirgau, o dar reikėjo dalyvauti keliuose koncertuose. Mano organizmas silpsta dar ir dėl miego trūkumo.
- Londone turėjai progą mokytis ir atlikėjo psichologijos paskaitų. Jos padėjo pasiruošti tokiam darbo krūviui?
- Manau, jog tokie mokslai labai svarbūs kiekvienam atlikėjui ir daugiau aukštųjų muzikos mokyklų turėtų juos dėstyti. Scena tai kova su savimi, būna momentų, kad ir išmokęs viską iki paskutinės natos, vis tiek bijai. Atlikėjas nėra tik muzikantas. Jis – aktoriaus, oratoriaus, menininko, kultūros atstovo „rinkinys“. Muzikantas privalo ne tik puikiai išmanyti grojimo techniką, bet ir mokėti gražiai tai pateikti. Labai svarbu asmenybė, žmogaus charakteris.
Studijų metu tau teko ne tik mokytis groti, bet ir atlikti daugybę fizinių pratimų. Kodėl jie reikalingi akordeonistui?
- Kad pasiruoščiau prieš išeidamas į sceną. Štai aš pavyzdžiui „kapoju medžius“. Na tai vyksta daugiau fantazijos lygmenyje – reikia tvirtai atsistoti ant žemės, įsivaizduoti gulint rastą, kurį kapoji menamu kirviu. Atliekant tokį pratimą galima gyliai kvėpuoti ar net rėkti – visa tai tam, kad iškrautum neigiamą energiją.
Be to, anksčiau lankiau sporto klubą, dabar turiu kelių mėnesių pertrauką, bet pasiilgau fizinio krūvio. Sportas tikrai labai naudingas muzikantui, ypač akordeonistui. Juk šis instrumentas sveria ne vieną kilogramą, todėl kūnas visada turi būti gerai „išmankštintas“.
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: