- Kartu su Ramūnu Cicėnu tapote „Lietuvos talentų“ vedėjais. Kokie vėjai jus atpūtė į televiziją?
- Mane dėl šio projekto daug įkalbinėjo. Ilgai svarsčiau, dalyvauti jame ar ne? Viena vertus, tai „faina“ ir įdomu. Kita vertus, kam to reikia? Galiausiai nugalėjo smalsumas, tad nusprendžiau pabandyti.
 
- Seniau minėjote, kad televizija nuodija žmogaus protą ir daro blogą įtaką aktoriams. Pakeitėte nuomonę?
- Nuomonės nepakeičiau. Televizija iš tiesų teršia sąmonę. Sakiau tą anksčiau, sakau ir dabar. Tačiau šis projektas - gana rimtas. Jis ne toks kvailas kaip daugelis kitų.
 
- Laimėjote Auksinį scenos kryžių už Vandalo vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“. Kokia šio personažo sėkmės paslaptis? Ar geriau įsijausti į vaidmenį padėjo gyvenimiška patirtis?
- Didelę gyvenimo dalį praleidau tarp tokių žmonių. Daugelį jų esu matęs, su daugeliu teko bendrauti. Pažįstamą veikėjo tipą įkūnyti daug lengviau. Vėliau kiek įmanydamas vandalo amplua stengiausi atsikratyti. Tačiau tai nėra lengva. Draugai ir kolegos vis pakviečia suvaidinti banditą. Nemažai tokių projektų jau teko atsisakyti.
 
- Įkūnijote tiek rimtus, tiek komiškus personažus. Kokia humoro reikšmė jūsų karjeroje ir gyvenime?
- Manau, kad priversti žmogų juoktis daug sunkiau, nei pravirkdyti. Humoras yra puikus dalykas. Jis palankus sveikatai, gamina vitaminą C. Aš visada už humorą.
 
- Kaip suvokiate humoro paskirtį - tai būdas papasakoti apie problemas ar nuo jų pabėgti?
- Žmonės visuomet nori pramogų. Humoras yra būdas pamiršti savo gyvenimą ir pabūti kitoje realybėje. Tačiau pastaroji panaši į tavąją, todėl iš jos ir juokeisi. Juokiamės iš to, kas mums artima, ką atpažįstame iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, tie patys „marozai“ ar „vandalai“ - jie žmones lupa, muša, apvagia. Bet jei pažvelgi į juos iš šono, scenoje, jie tampa komiški.
 
- Vaidyba - kokio fizinio ar psichologinio pasirengimo ji reikalauja?
- Psichologinio pasiruošimo šiai profesijai reikia geležinio. Ji žmogui kainuoja daug nervų. Fizinio - kaip kam. Aš pasisakau už geros formos palaikymą. Žinoma, nereikia persistengti ir bandyti atrodyti kaip Švarcnegeriui. Tačiau verta būti ištvermingam, stipriam, lanksčiam ir greitam. Nežinai, kada šių savybių gali prireikti. Kūnas yra aktoriaus instrumentas - kuo geriau jį prižiūrėsi, tuo ilgiau tarnaus.
 
- Akrobatika bei kovos menais užsiimate ilgiau nei vaidyba. Kiek dėmesio sportui skiriate dabar?
- Sportuoju po valandą kiekvieną dieną. Darau prisitraukimus, atsispaudimus; balanso bei lankstumo pratimus. Man to visiškai užtenka. Nesiekiu ypatingų rezultatų. Tiesiog rūpinuosi kūno forma, jėga, ištverme ir sveikata.
 
- Esate užsiminęs, kad nerūkote ir nevartojate alkoholio. Gal turėjote žalingų įpročių praeityje?
- Būdamas 23 metų pasielgiau kvailai ir pradėjau rūkyti. Ačiū Dievui, pernai mečiau. Vos pradėjęs rūkyti iš karto svajojau apie tai, kaip mesiu, tačiau vis nepavykdavo. Kai rūkyti nustojau, tiek fizinė, tiek dvasinė savijauta pasikeitė neatpažįstamai. Pagerėjo miegas, atsirado daugiau jėgų ir energijos, tapau žvalesnis.
 
- Sportuojate, nerūkote... Ar rūpinatės ir sveika mityba?
- Specialių dietų nesilaikau, tačiau stengiuosi mitybos racioną prižiūrėti. Valgau daugiausia virtą maistą, daržoves. Pasikonsultuoju šiuo klausimu su kitais, kurie užsiima sportu. Kai sportuoji, labai svarbu domėtis, ką valgai. Po pratimų organizmas būna pavargęs, jam reikia atsigauti. Dėl to reikia gauti daug maistinių medžiagų. Nuo jų priklausys kaip jausies. Sveika mityba, sportas ir poilsis garantuoja rezultatą.
 
- Jūs - menininkas, o žmona - finansininkė. Sakoma, jog šių specialybių žmonės gyvena tarsi skirtinguose pasauliuose.
- Savęs menininku nelaikau. Kol neįstojau į Muzikos ir teatro akademiją, net nežinojau, kas esu. Tiesą sakant, šito gerai nežinau ir dabar. Bet mes su žmona vienas kitą suprantame puikiai - tiek ji mane, tiek aš ją. Žmona stebi spektalius, kuriuose vaidinu. Pataria, pakritikuoja. Man visada įdomi jos nuomonė.
 
- Kaip jūsų asmeninį gyvenimą pakeitė dukros gimimas? Ar labai sumažėjo laisvo laiko?
- Jo nebeliko visai. Kai nedirbu, visą laiką praleidžiu su dukra. Deja, laiko ir tam turiu mažiau, nei norėčiau. Kartais net jaučiuosi kaltas, jog nepabūnu pakankamai ilgai su šeima.
 
- Dabar tapo madinga neskiepyti vaikų. Ką apie tai manote jūs? Ar skiepijate dukrą?
- Skiepijame. Tiek nuo erkinio encefalito, tiek nuo kitų ligų. Jei žmogus nenori, jis gali nesiskiepyti. Bet man atrodo, kad visos šitos kalbos yra kvailystė. Nemažai vaikų juk miršta nuo kokliušo. Pavojų taip pat kelia erkės. Geriau būti nemadingam, bet elgtis išmintingai.
 
- Greitai švęsite trisdešimtmečio jubiliejų. Kokio amžiaus jaučiatės sielos gilumoje?
- Nebeturiu tokios energijos, kokia tryškau, būdamas aštuoniolikos ar dvidešimties metų. Seniau miegodavau po keturias valandas. Grįžęs iš mokyklos vesdavau treniruotę vaikams, po to suaugusiems, o galiausiai iki pirmos ar antros nakties sportuodavau pats. Antrą valandą nueidavau miegoti, o pusė septynių - vėl į mokyklą. Taip ir varinėdavau ratu. O dabar... Nežinau. Nesijaučiu senas, bet taip kaip anksčiau gyventi negalėčiau.