- Jūsų organizuojamas patyrimines keliones vargiai būtų galima palyginti su įprastomis, kelionių agentūrų organizuojamomis.
- Neieškome skirtumų ar unikalumo. Tai atėjo iš pajautos, laiko Italijoje, kai mėnesį keliavau po įvairias jos vietoves traukiniais ir automobiliu. Po Toskaną su draugėmis keliavome neplanuotai. Kai laukė paskutinioji kelionės naktis, po pusryčių keturios sprendėme, kur nakvosime šiąnakt. Naršėme airbnb, bookinge ir radome du variantus – mažą Italijos miestelį arba Toskanos slėnį. Ten nuvykus pamatėme šį tą nuostabaus, mus pasitiko įkvepianti šeima, kuri propaguoja agroturizmą. Per penkiolika minučių supratome, kad norime čia likti ilgiau. Pati vieta, kur vyksta stovykla, unikali savo magiška energija, turtinga gamta. Žmonės būdami ten drauge sukuria mažą rojaus kampelį, kur atsigauna kūnas, siela, dvasia, mintys, net širdis kitaip ima plakti. Viskas yra apie buvimą unikalioje aplinkoje ir ją kuriančius žmones. Norėjosi tiesiog parodyti šią vietą su visa jos gausa.
 
- Kiek teko matyti, greta saviugdos ir psichoterapinės praktikos puikiai įsiterpia ir kulinarinė fiesta...
- Stovyklą vadiname dolce far niente. Italų kalba tai reiškia malonumą nieko neveikti. Akcentuojame malonumus veikti ir neveikti. Siekiame išlaikyti darną tame, nes Italija turtinga maisto, patyrimo, vietų, kurias galima aplankyti, bet kartu turtinga ir buvimu lėčiau: sėdėjimu, uostymu, žvalgymusi, kvėpavimu, bandymu patirti bei pajausti savo kūną tos akimirkos galioje. Tai balansas tarp atsipalaidavimo ir aktyvaus gyvenimo skanavimo. Vilos šeimininkė veda miško maudynes – tai meditacinė praktika, į kurią keliauja žmonės, norėdami patirti save per ją šioje akimirkoje, pajausti kūną, paleisti mintis, patyrinėti aplinką, kaip jie veikia toje aplinkoje. Ši praktika kilusi iš Japonijos. O aš vedu kvapų patyrimo praktikas. Tyrinėjame aplinką per kvapus, uodžiame ką regime, sekame, kur uoslė veda. Per tai atrandame prisiminimus, išgyvenimus, jais dalijamės, susipažįstame vienas su kitu – tai savęs tyrinėjimas. Greta to eina visi Italijos malonumai – pastos gaminimas, vyno degustacija, lankome toje teritorijoje esančius vynuogynus, keliaujame į aplink esančius miestelius, kuriuose atsiskleidžia ir turistinė Italijos pusė. Tikrai pavadinčiau tai malonumų kelione.
 


- Ko gero, ne mažiau ir sielos kelione?
- Tai priklauso nuo žmogaus pasiruošimo, kiek jis nori ir yra pasiryžęs savą sielą atverti. Kai kam tai tiesiog džiugus laiko praleidimas, o to rezultatas gali tą sielą ir atverti. Siela atsiveria tada, kai būname savo grynume, autentiškume, savo vietoje. Tokia stovykla per potyrius ir kontaktą su savimi bei kitais, gamta galėtų būti impulsas paskatinantis atsiverti. Šimtu procentu išgyvenant „čia ir dabar“ momentą, siela visuomet atranda naują spalvą.
 
- Kokie žmonės renkasi į stovyklą? Ieškantys naujų potyrių ar bandantys išgydyti sielos žaizdas? Uždari ar kaip tik atviri?
- Atviros sielos, bet jų į vieną formatą neįsprausi. Kiekvienas žmogus tuo pačiu metu gali būti visoks. Visgi patys sprendžiame, kiek norime būti atviri, mūsų valioje tai dozuoti. Svarbiausia noras patirti Toskaną ir jos slėnio grožį, patirti save per žmones. Visus juos jungia smalsumas gyventi, tyrinėti. Smalsumas turi įvairias būsenas – vaikišką džiugesį, ieškojimą, baikštumo prieskonį, kartu ir norą tą baikštumą prisijaukinti.
 
- Ar sulaukiate pasisekimo? Kokių abejonių turi keliautojai, kurie nori, bet bijo prisijungti?
- Stovyklai tik antri metai. Su kiekviena pradžia ir nauju verslu reikia įdėti daug pastangų, kad būtumei pamatytas, atrastas. Ypatingą dėkingumą turiu žmonėms, kurie atkeliavo į pirmąją mūsų stovyklą su didžiuliu pasitikėjimu. Juos prisiminsiu visą gyvenimą. Surinkti žmonių grupes yra taip pat kelionė – reikia laiko suprasti, ar dabar nutiks Toskanos ir savęs patyrimo kelionė. Žmonės dažniausiai baiminasi, ar bus jauku keliauti vienam, ar apskritai yra keliaujančių po vieną. Šios abejonės greitai išsisprendžia – žmonės ypač greitai susijungia, kartu išlaikydami individualumą. Be to, vila, kurioje apsistojame, yra erdvi, todėl kiekvienas gali atrasti būdą, kaip nori leisti laiką – grupėje ar vienas.


 
- Panašu, kad jūsų stovyklose plaukti paviršiumi neišeitų...
- Paviršių norėčiau apginti. Manau kartais svarbu plaukti paviršiumi. Kad galėtum nerti į gylį, reikia resursų ir vidinės jėgos, energijos. Mūsų stovyklose apstu laviravimo tarp paviršiaus ir gylio. Tai – vienas nuo kito neatsiejami buvimo lygiai.
 
- Studijuojate geštalto psichoterapiją. Ją, kaip suprantu, irgi įtraukėte į kelionės programą?
- Kol kas esu studentė: laukia dar ne vieneri mokslo metai, taigi šiuo metu į save geriu patirtis ir žinias. Kiekvieni metai padovanoja savęs atradimo, platesnio matymo ir įsiklausymo. Šiandien geštaltas yra mano sąmoningumo kelionė, o baigusi studijas neabejoju, kad galėsiu šios psichoterapijos krypties autentiškumą atskleisti ir praktikuodama.



- Ar pati leidžiatės į solo keliones? Ką patartumėte tiems, kas dar nedrįsta keliauti po vieną?
- Mano didžiausia solo kelionė buvo Italijoje. Tai ypatinga patirtis, kurią tikrai linkiu išgyventi kiekvienam. Solo kelionė parodo tuometinę tavo būseną, ją išryškina, kartu atveria ir kitus tavo kampus. Mano psichoterapeutė kartą užsiminė, kad kelionė yra ir puiki terapijos forma. Tarsi eksperimentas save patyrinėti, atvedantis į vidines transformacijas. Žinoma, priklausomai nuo vietos, kur atsiduriame, sutiktų žmonių, situacijų. Jaučiu, kad solo kelionė padeda nukeliauti į savo vidinį centrą, kuris yra apie mano gryniausius poreikius, mano intuiciją, mano norus, mano pasirinkimus, mano pasaulio matymą, kito matymą savo akimis, savo atspindį kitame. Patarčiau į solo keliones žiūrėti su smalsumu, mažo, tyrinėjančio vaiko akimis, pasirenkant pirmiausia širdžiai mielas ir kviečiančias vietas. Ir leistis į tą mielą nežinią su priėmimu, kad viskas vertinga, kiekvienas žmogus yra žinutė, kiekviena diena yra dovana.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!