- Prieš Kovo 11-ąją norisi pasikalbėti apie lietuvybę, tautiškumą. Pastebėjau keistą reiškinį – užsienyje gyvenantys lietuviai tautiškumą ypač puoselėja, pavyzdžiui, turi įsigiję tautinį kostiumą, lanko lituanistines mokyklas. Gyvendami savo krašte dairomės importinių dalykų.
 
- Maža to, kitos Europos Sąjungos tautos savo tautiškumą puoselėja nuo seno: danai Vėliavos dieną švenčia išeidami į gatves pasipuošę tautiniais kostiumais, norvegai taip savo gimimo dieną švenčia. Tautiniai kostiumai, kuriems gal šimtas metų, yra saugomi kaip didžiulė vertybė. Lietuviai jį apsirengti gėdijasi, išskyrus gal ansamblių dalyvius. Mums yra įkaltas nevisavertiškumo kompleksas: norime būti Europos Sąjungos dalis – tikri europiečiai, bet nenorime būti lietuviai. Dėl tos priežasties pusę metų pagyvenę užsienyje lietuviškai jau imame kalbėti su akcentu. Mums yra išmuštas tautinio orumo jausmas. Jį iš dalies išmušė sovietų sąjunga, bet tuomet buvome laikomi vakariečiais. Maskvėnai ar leningradiečiai mus „pribaltais“ vadino, jausdavo, kad kultūriškai esame už juos aukštesni. Įstojus į Europos Sąjungą, reikalai pakito. Ėmėme jaustis žemesni už prancūzus ar vokiečius. Esame rytų europiečiai ir dėl to gėdijamės. Už tai visus kavinių pavadinimus dažniausiai rašome arba angliškai, arba prancūziškai – lietuviški pavadinimai tapo gėdingi. O, pavyzdžiui, Berlyne prancūziškų pavadinimų nėra, Paryžiuje nėra vokiškų. Tai orumo praradimas. Apmaudu... Net šventes norime labiau švęsti užsienines, bet ne savo tradicines. Taip prigijo Šv. Valentino diena, Helovinas – keltų ir amerikiečių miksas.
 
- Jei jau apie šventes prakalbome, Kaziuko mugė pristatoma kaip turinti gilias tradicijas Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Švenčiamas pavasario atėjimas, pristatomas turtingas lietuviškų papročių, amatų, maisto ir liaudies tradicijų lobynas. Mugės tikslas – įkūnyti bendruomeniškumo dvasią, supažindinti su Lietuvos kultūra, tradiciniais ir šiuolaikiniais amatais. Deja, po truputį tai ima panašėti į prekybos centrą po atviru dangumi…
 
- Kaziuko mugė švenčiama nuo 1604-ųjų metų. Kai dar galėjau daryti tam įtaką, daug metų stengėmės, kad centrinė Kaziuko mugės dalis būtų atskirta ir ten būtų priimti tik sertifikuoti meistrai. Deja, nustūmus senųjų kultūros paveldo tradicijų saugotoją Vytenį Urbą, kuris tai kuravo, yra daroma, kas tik nori. Su Urba buvome sutarę, kad net vartai būtų į tikrą Kaziuką. O dabar tikrus meistrus ir tikrus lietuviškus produktus galima atskirti pagal vienodas Tautodailininkų sąjungos prekybos palapines. Sertifikatus išdalina speciali Žemės ūkio ministerijos komisija. Ne vienerius metus buvau šios komisijos narys – atidžiai žiūrėdavome, kad produktas būtų tradicinis. Dabar gi Kaziuko mugės pakraščius tvarko tie, kas sugeba įtikinti savivaldybę, kad tai darys geriausiai. Nemanau, jog tai apsieinama be įtakų ar pažinčių. Jei norime, kad Kaziuko mugė skambėtų Europoje, jog užsieniečiai žinotų, kad tai – dėmesio vertas kultūrinis įvykis, jį turi kuruoti jungtinės pajėgos, o ne savivaldybė. Turi būti įtraukti teatrai, viešbučiai, kavinės, muzika... Žodžiu, kuriamas visas kultūrinis fonas. Panašiai buvo prieš karą: mugės vakarais veikdavo visi teatrai, specialiai jai buvo statomos komedijos, skečai. Kaziuko mugėje gimė „Šėpos“ teatras. Iš Lenkijos atvykdavo traukiniai ir tris dienas stovėdavo ant bėgių, pasitarnaudami kaip viešbučiai. Buvo didžiulė kultūrinė programa. Kaziuko mugė turi visas prielaidas būti europinio masto įvykiu. Rankų darbo gaminiai, šimtametė tradicija – tai ko jau Europoje nebėra.
 
- Vadinasi, tik mes dar rankomis kojines megzti mokame?
 
- Taip, visur kitur – mašinos. Turime daug tautodailininkų ir sistemas, kurios jas atrenka. Didžiuotis galime ir lino gaminiais, kuriuos perka japonai, medžio drožiniais, turime išlaikę dievdirbystės tradicijas. Vertinamas mūsų medus. Jis lyginamas su vežamu iš Kinijos, bet mūsų geresnis. Yra nesąžiningų bitininkų, kurie net maišo Kinijos medų su mūsiškiu, nes anas pigesnis. Juos atskirti padeda tik tiksli cheminių junginių analizė, bet buitiniu būdu namuose galima patikrinti medaus klampumą specialiu mediniu įrankiu – menturėliu. Geri bitininkai pas mus sugeba net iš skirtingų augalų surinkti medų. Būna pavasarinis medus su žiedadulkėmis, rudenį – viržių medus, kuris turi visai kitas gydomąsias savybes.
 
- Paklausiu kaip gamtos mokslų daktaro – ar bus dar šiemet sniego? Ką sako gamtos reiškiniai?
 
- Šiemet sunku prognozuoti, nes susideda keli veiksniai, kurių net galingiausi pasaulio kompiuteriai nesugeba įvertinti. Dalis jų priklauso nuo žmogaus – kiek išmetėme šiukšlių. Įtaką klimatui daro karas Ukrainoje, kur naudojamos balistinės raketos. Į tai ypač reaguoja mūsų klimato juosta. Rudenį ne be reikalo neturėjome bobų vasaros. Ukrainoje padegamos milžiniškos naftos saugyklos - viskas kyla į dangų, jame pasilieka ir balistinių raketų trekai, kurie suardo įprastus ciklonų ir anticiklonų kelius, lemia jų kaitą. Imama kalbėti apie tai, jog daugybė kontrastingų klimato veiksnių gali būti karo veiksmų padariniai. Be karo, klimatą veikia ir gamybos mastai, karinė pramonė, augantis žmonių skaičius. Naudojami žemės resursai, teršiama gamta. Gamtinės priežastys: pakito vandenyno srovė, smarkiai tirpstantys ledynai, savaime mažėjantis žemės magnetinis laukas. O ir žmonės gadina atmosferą. Augantis žmonių skaičius gerokai daugiau augina ir galvijų, kurie išskiria anglies dioksidą, metaną, lemia šiltnamio efektą, kurio niekaip nemokame reguliuoti. O kur dar įsivysčiusių šalių mados diktatas – kiekvienam norisi naujesnių baldų ir drabužių. Apie tvarią ekonomiką tik pradėta kalbėti, o Kinijos didmiesčiuose į gatvę gali išeiti jau tik su kauke – nebėra kuo kvėpuoti.
Klimato nukrypimų pasaulyje daug. Laimei, mūsų kraštas nepatiria didelių potvynių, žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų - Dievas ir gamta mums padovanojo nuostabų kraštą. Visiems linkiu gražaus pavasario, kuris pagal mano spėjimus gali būti ilgokas, nes šiluma neskubės.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!