- Lioneli, ką jums reiškia šeima?
- Šeima man svarbiausia pasaulyje. Aš visąlaik apie tai kalbu. Man pasisekė, nes aš turiu tvirtą, mylinčią šeimą, artimuosius. Ypač tai svarbu sunkiais momentais, jie visada mano pusėje, man padeda.
 
- Tačiau dabar ir pats esate atrama sūnui? Tėviška atsakomybė – kaip ji jums?
- Sūnus viską pakeitė. Jis ko gero geriausia, kas man galėjo nutikti. Sūnaus gimimas pripildė mano gyvenimą naujos prasmės ir į daugelį dalykų privertė pažiūrėti kitaip. Dabar man svarbiausias yra jis, o po to visa kita.
 
- Kas gi pasikeitė gimus vaikui?
- Tjago gimimas - labai svarbus žingsnis. Būti šalia jo, matyti, kaip jis auga, žaidžia, dūksta – tai absoliuti laimė.
 
- Ar viešas gyvenimas netrukdo asmeniniam? Kaip šis pasikeitė, kai tapote žinomas pasaulyje?
- Tiesą pasakius, labai nepasikeitė. Jaučiuosi pakankamai patogiai, stengiuosi gyventi įprastą gyvenimą: susitinku su draugais, šeima, būnu su sūnumi. Man nesunku išeiti į gatvę, nusifotografuoti su gerbėjais, pasirašyti jiems. Man tai daug geriau, nei užsidaryti namuose tarp keturių sienų.
 
- Ar jums teko ką nors paaukoti siekiant užsibrėžtų tikslų?
- Taip, teko. Aš atvykau į Barseloną, kai man buvo vos 13-ka metų. Rozario (gimtasis futbolininko miestas – aut. past.) liko šeima, draugai. Nieko neturėjau, tad gyvenimą pradėjau nuo balto lapo. Tačiau norėjau įgyvendinti svajonę ir man tai pavyko. Žaidžiu futbolą. Bet pradžia tikrai nebuvo lengva.
 
- Sakykite, ką jaučiate, kai jums įmušus įvartį, stadione suošia aplodismentų jūra?
- Tokiomis minutėmis užvaldo puikūs jausmai. Nuostabu, kai matai, kiek žmonių tau ploja ir tave palaiko.
 
- Esate pripažintas geriausiu futbolininku, o ir kitų jūsų apdovanojimų nesuskaičiuosi. Tai daugiau jūsų asmeniniai laimėjimai ar vis dėlto ir komandos? Koks apdovanojimas jums mielesnis: komandinis ar asmeninis?
- Visada sakau, kad labiausiai vertinu su komanda gautus apdovanojimus. Laimėti pasaulio čempionatą svajojame ne tik mes su vaikinais, to trokšta visa Argentina!