- Meilė - lyg deimantas, turi daugybę kampų: meilė vaikui, meilė mamai, tėčiui, meilė žmonai ar vyrui, meilė žmogui apskritai... Kaip apibrėžtumei savo meilės sąvoką šiandien?
- Meilė iš esmės yra kūrėjiška dvasia. Ir jei gerai įsigilini, ji labai panaši ką bemylėtum, nes visur galioja tos pačios gairės: pagarba, vertinimas, kantrybė, atsidavimas, atlaidumas, dalijimasis. Galima būtų atskirti į kitą kategoriją - tik meilę sau, arba, kitaip tariant, savimeilę. Su šia gal ir nueisi toli, bet tik vienas. Tad kas iš to, jei turėsi daug, bet neturėsi su kuo dalintis? Todėl sąvoka labai aiški – tikrajai meilei reikia artimo žmogaus.
 
- Gimus dukrai, pasakėte labai gražiai: „Dabar mūsų namuose šviečia Saulė!“ Ar rastumėte žodžių įvardinti, kaip pasikeitė jūsų šeimos pasaulis, jame atsiradus mažai širdelei, rankytėms, kojytėms, šypsenai?
- Mūsų Saulė yra didžiausia Dievo dovana. Kasdien dėkojame Jam už tai. Dėkojame ir dukrelei, kad mus pasirinko ir atkeliavo į šeimą. Labai svarbus suvokimas, kad vaikai tėvams atneša tėvystės dovaną. Įprasta manyti, kad tik vaikai turi dėkoti tėvams, bet tai - klaidingas požiūris: šeimoje dėkingumas turi būti visapusis. Mes su Irma jau supratome, kad dukra mums davė labai daug ir ji yra mūsų didžioji mokytoja. Saulės dėka mokomės būti kantrūs ir dėmesingi, mokomės prisiminti, kaip reikia žvelgti vaiko akimis. Juk čia vieną akimirką mažylė verkia, bet pašnekini ar parodai kokį žaislą, ir po sekundės ji jau plačiai šypsosi. O, kad taip mes, suaugusieji, mokėtume spręsti problemas (šypsosi).


 
- Laukdami kūdikio atėjimo svajojame, planuojame, kaip bus, kai jį ar ją laikysime ant rankų. Kuo labiausiai jus nustebino dukra, kas įvyko, nors net neįsivaizdavote, kad taip gali nutikti? 
- Mes labai džiaugiamės, kad dukrelė gimė sveika, graži. Mūsų indėniukė (šypsosi). Pastebėjome, kad ji pozityviai reaguoja į muziką – žymiai lengviau ją nuraminti ir netgi užmigdyti. Stengiamės neplanuoti ir nestrateguoti, nes kasdienybė atneša tokių dalykų, kuomet turi labiau vadovautis vidine intuicija nei perskaitytais patarimais. Beje, man baisus patarimas sakančių, kad nereikia imti vaiko ant rankų, neva pripras, – leiskite vaikui išsirėkti. Tai - absurdiškas žiaurumas! Nes kada, jei ne dabar, vaiką nešioti ant rankų? Juk vaikelis devynis mėnesius buvo mamos pilvely, girdėjo širdies plakimą, jautė tą artumą, todėl gimęs ir prašosi nuolat ant rankų. Vaikas nori būti šalia. Mes ne tik ją nešiojame, bet ir visi kartu miegame vienoje lovoje. Ir nešiosime dukrą tol, kol pakelsime, ir tol, kol ji prašys mūsų glėbio!
 
- Paklausus žmogaus, turinčio vaikų, ko labiausiai nori gyvenime, dažnai išgirsti: „Kad mano vaikai būtų sveiki“. Linai, ką atsakytumėte jūs? Ar iš tiesų sveikata yra tai – kas žmogui visų svarbiausia? 
- Rūpestis yra kur kas reikšmingesnis už nerimą. Mes stengiamės būti dėmesingi ir, jei turim kokių abejonių, nelaukdami skambiname vaikelio pediatrei, išsiaiškiname viską iš anksto. Neleidžiame problemai išsikeroti. Vaikelio sveikata – tikrai vienas svarbiausių dalykų šiandien. Nes sveikas vaikas – laimingi tėvai, o laimingi tėvai – linksmas vaikas. Tokia, matyt, yra šeimos laimės formulė.
 
- Kaip atsakytumėte į klausimą – kokią šeimą galima vadinti sveika?
- Mylinti ir darni šeima yra pati sveikiausia. Tuomet ir fizinis, ir dvasinis vaikelio ugdymas yra efektyvus. Jeigu yra didelis vyro palaikymas, moteris lengvai priima pogimdyminį etapą: jaučiasi saugi, mylima, o tą meilę su kaupu perduoda ir vaikeliui. Mažylis – tarsi švarus popieriaus lapas, tad ką į jį surašysi pirmosiomis gyvenimo akimirkomis, taip žmogus ir formuosis. Tai, kad Irma ir dukra yra sveikos, geros nuotaikos – mano, kaip vyro, žmogaus ir tėvo, didžiausias džiaugsmas.
 
- Ar galėtumėte su mūsų skaitytojais pasidalinti sveikais savo šeimos įpročiais: mitybos, poilsio, fizinio aktyvumo, o gal – peno sielai?
- Malda yra labai svarbi mūsų gyvenime. Tai toks galingas įrankis, kad kartais net sunku protu suvokti. O mitybos ar poilsio ypatumai gana įprasti. Galiu paatvirauti – mes privengiame pieno produktų, cukraus ir kvietinių miltų gaminių, stengiamės vartoti daugiau šakninių daržovių. Neturime žalingų įpročių. Ir kadaise rūkiau, vos susipažinęs su Irma – mečiau. Rūkymas man ir nebuvo patrauklus, nes sodindavo mano energiją. Matyt, tai buvo labiau socialinio bendravimo įrankis. Bet kai draugystė su Irma virto begaline meile, atsirado jėgų atsisakyti netikrų dalykų.


 
- O muzika? Ar tikrai gydo? Kokia ji turi būti, kad jos klausančiajam palengvėtų, mažiau skaudėtų sielą ir kūną? 
- Žinoma, kad taip. Garsas yra pirmapradė energija, jis įtaigesnis už vaizdą. Todėl pasirinkus tinkamą muziką, gali pagyti siela. O su sveika siela pradeda džiaugtis ir kūnas, dingsta ligos. Aš dainuodamas ar kurdamas muziką taip pat stengiuosi perleisti per save tik geras vibracijas ir jas atiduoti žmonėms. Nesisavinu kūrėjiškos dvasios ir pirštais į save nerodau, kad, žiūrėkite, koks aš šaunus. Muzika, kaip ir meilė, turi sklisti laisvai į tas sielas, kurios pasiruošusios ją priimti.
 
- Mielas Linai, pabaigai noriu su meile paklausti – ar vaikai iš tiesų toks stebuklas, kad pasauliui jų duoti norisi bent keletą? 
- Tikrai taip. Tai yra toks stebuklas, kad aš negaliu atsižiūrėti į mūsų dukrelę. Aš tiek ilgai į ją žiūriu, kad bet kada užsimerkęs matau jos veidą, sapnuose regiu jos šypseną. Tikrai su žmona norėtume, kad Saulė sulauktų į kompaniją sielos draugo ar draugės. Tiesą sakant, netgi ne vieno, o kelių (šypsosi).



lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!