- Laura-Sintija, viename interviu užsiminėte, kad esate jausmų žmogus. Koks jausmų žmogaus gyvenimas?
- Neatsimenu konteksto, turbūt labai jauna tą sakiau ir turbūt turėjau galvoje, kad esu tiesiog jausminga. O šiaip, esu kaip visi – iš jausmų, mąstymo ir vidinio bei išorinio veiksmo.
 
- Jausmus reikšti ir jiems pasiduoti pavojinga, galbūt todėl daug kas to vengia. Kaip suvaldyti šią likimo dovaną, kad ji gyvenimą turtintų užuot griovusi. Ar reikėjo to mokytis?
- Tikrai nežinau, kaip tą dovaną suvaldyti (Šypsosi). Ir tikrai sutinku, kad būtina mokytis jausmų kultūros. Gal ne tiek užspausti jausmus, kiek su jais gyventi, išmokti juos civilizuotai reikšti. Neužmest kitiems kaip naštos, su kuria pati infantiliai nesusitvarkai.
Tiesa, su pykčiu man ne visada pasiseka. Bet neimu į galvą, tiesiog nurimusi atsiprašau, apkabinu apšauktą šeimos narį ir gyvename sau toliau. Kol kas esu pramokusi tik vieno: jausmų nesureikšminti. Nenusisvaigti, kai labai gera, neįklimpti į nerimą ar depresyvumą, nesigraužti dėl pykčio. Tegu sau eina ir praeina – kaip vėjas, kaip bangos. Juk jausmai teužkliudo psichikos paviršių, jie dinamiški, jų savybė – laikinumas. Jausmai mums kartais padeda susigaudyti greičiau negu mąstymas, o kartais kaip tik kliudo... Jie gali būti puikus katalizatorius ką nors gera nuveikti. Tačiau apimta stiprių jausmų, kurie kliudo galvoti, stengiuosi nepriimti jokių svarbių sprendimų. Prieš tai reikia nurimti ir. Žinoma, ne visada pavyksta, nes iš prigimties esu aistringa, linkusi veikti spontaniškai. Ši savybė kartais padeda, kartais kaip tik ne. Mokausi pusiausvyros. O kol kas moku tik gražiai apie visa tai pakalbėti (Šypsosi).
 
- Kūryba neatsiejama nuo laisvės, motinystė – nuo įsipareigojimų. Ar neerzina, kad neina lėkti į visas keturias pasaulio puses?
- Kad, ačiū Dievui, jau seniai nebeturiu tokio poreikio. Tai labai jauno ir neramaus žmogaus būsenos, naudingos savo laiku. Bet svarbiausi atsakymai juk glūdi viduje. Didžiausia užduotis: susitelkti ir juos išgirsti. Kūrybinė laisvė taip pat yra grynai vidinė. Kad ką nors parašytum, turi ilgai sėdėti vienoje vietoje. Prie stalo. Visas kūrybinis intensyvumas – viduje, iš išorės jo nematyti: sėdi žmogeliukas prie kompo ir spragsi mygtukais. Tie, kurie blaškosi išorėje, nieko nesukuria. O motinystė – išmuštruoja, išmoko blaiviai vertinti jėgas ir planuoti laiką. Beje, kūryba – tai ne tik laisvė, bet ir mokėjimas sutilpti į tam tikrus rėmus – žanro, stiliaus, saiko... 
 
- Esate ne kartą kalbėjusi apie religiją savo gyvenime. Ar ji jums tebėra svarbi, kodėl?
- Taip, tebėra. Kodėl? Nes augame nuo šaknų. O žmogaus šaknys – ne žemėje, bet Danguje.
 
- Jūsų pora su literatūrologu, rašytoju Regimantu Tamošaičiu viena ryškesnių kultūriniame lauke. Nors šeimą kuria dvi stiprios asmenybės, bendras gyvenimo šokis atrodo kupinas harmonijos. Kas padeda kurti tvarų ryšį?
- Nei mes dalyvaujame tam kultūriniame lauke, nei kas mus mato... Nebent į feisbuką Regimantas slapčia įdeda nuotraukų, už ką paskui gauna nuo manęs barti (Šypsosi). Brangius asmeninius dalykus stengiuosi saugoti, nesigirti, kad ko nors nesunervinčiau, neišprovokuočiau ir paskui tai neatsigręžtų prieš mus pačius. Tik mudu abudu žinom, kaip mums yra. O ryšį padeda kurti tai, kad abu esame švarios prigimties, tikintys ir puoselėjame santuokinę draugystę. Man patinka pasakymas „gyvenimo draugas“. Būtent, draugas. Ir: viso likusio gyvenimo, o ne kurios vienos jo dalies. Šį rudenį švęsime septyniolika metų kartu.
 
- Ar subrendusiai moteriai taip pat svarbu meilė, jaustis gražia patrauklia? O gal tai svarbiau merginos gyvenime? Kaip išvis dabar su tuo moteriškuoju pradu, ar jis turi teisę egzistuoti, o gal jis mus tiktai stigmatizuoja?
- Meilė ir „jaustis gražia“: ne visai tapatūs dalykai. Kai iš aplinkinių pajuntame, jog esame jiems gražios, tai pakutena savimeilę, ir tiek. Atsiranda erdvės narciziškumui ir pagunda naudotis savo grožiu, daryti poveikį, manipuliuoti. O kai jauti, kad esi mylima – už nieką ir už viską, tiesiog todėl, kad esi kokia esi – čia jau kabina giliai... Mylinčio vyro meilė tikrai gydo. Bet taip pat svarbu meilę ir pačiai generuoti. Be jos juk sunku gyventi, tiesiog neįmanoma pakęsti kitų. Kai nemyli, viskas erzina. Imi kelti reikalavimus, pyksti dėl niekų... Visi skaudžiai jaučiame, kad egoizmas mumyse – pikčiausia piktžolė ir didžiausias meilės priešas. Tik neapgenėk jo kurį laiką, ir jau, žiūrėk, be savęs vėl nieko nematai... Moterims čia labai padeda motinystė – vaikai, ačiū Dievui, neleidžia užsibūti ties savimi. O gauni juos ilgiems metams (Šypsosi). Brandi moteris nuo merginos skiriasi tuo, kad nešiojasi širdyje daugiau mylimų žmonių.
Gyvenime jokių stigmų dėl moteriškumo neturėjau. Gal kad sutinku gerus vyrus. Būti moterimi man labai patinka. Atsimenu po pirmojo gimdymo stebėjausi ir džiaugiausi: kaip nuostabu, kad esu moteris. Juk būdama vyru niekad nebūčiau patyrusi, ką reiškia išnešioti ir pagimdyti naują žmogų. Tačiau moteriškasis, vyriškasis pradai – Dievo dovana; visa, kas Jo sukurta, egzistuoja be poreikio atsiklausti žmogaus, ar jis suteiks tam „teisę“. Telieka dėkoti už prigimties dovanas.  
 
- Kokie kasdieniai materialūs dalykai teikia jums malonumą?
- Rytinė kava. Net dabar jos užsimaniau, nors jau popietė, eisiu užsiplikyti. Pasivaikščiojimai gamtoje, filmai, važiavimas dviračiu, šokiai, vasarą kaime – kapstymasis gėlių darželyje, ežero vanduo. Tiek atsimenu šią akimirką. Kai ilsiuosi (kaip dabar) ir turiu laiko apsidairyti, viskas gamtoje man kelia džiaugsmą ir dėkingumą, bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku. Gal naiviai, vaikiškai skamba, bet eidama mišku kiekvienai gyvai šakelei, žolelei, padarėliui, viskam, ką aprėpia akis, galiu pasakyti: myliu. Kartais ir sakau. Simonas, mūsų jaunėlis, tada iš manęs juokiasi.
 
- Jei taptumėte knygos veikėja, kokio gyvenimo siužeto iš rašytojo pageidautumėte?
- Jei išdrįsčiau diktuoti autoriui, kuo man būti, jau nebebūčiau knygos veikėja... Greičiau bendraautorė.  Ir man labai patinka mano pačios gyvenimas. Nenoriu būt sukišta į jokią, net nuostabiausią, knygą... Pagaliau, tegu ir banalus tas palyginimas, bet mūsų pačių gyvenimai – gyvos, nuolat rašomos knygos. Visiškai pasikliauju jų Autoriumi, Jo valia ir vaizduote.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!