- Jau daugiau nei 15 metų kartu su vyru organizuodami renginius triūsiate nuo ryto iki vakaro. Organizmas neprotestuoja prieš tokį tempą?
- Mano tėvukai irgi kartą klausė: „Vaikeliai, kiek jūs šitaip tempsit?“ Bet viskas paprasta: jei darbas teikia malonumo, didelio nuovargio ir nesijaučia. Aišku, fizinės perkrovos neišvengsi. Dažnai mūsų darbo diena trunka 18–20 valandų, miegui lieka keturios valandos, o jei kitą dieną vėl toks pats tempas... Bet juk patys pasirinkome. Tokiame darbe nebūdamas darboholikas greitai gali tapti tinginiu. Juk visada atsiras priežasčių, kodėl šiandien nenori ar negali dirbti. O iš dangaus pinigais nesninga.
 
Be abejo, visko būna: ir širdis permuša, ir galvą skauda, ir kojos nelaiko... Bet tai niekam neįdomu, nes scenoje atsistojęs turi šypsotis ir sakyti „labas vakaras“, nors tas vakaras visai „nelabas“ (šypteli). Tačiau atsakomybė ir įsipareigojimas yra aukščiau tavo būsenos. Kartą tiesiog iškritau scenoj. Aišku, prisidėjo didelis stresas dėl šeimoje susiklosčiusių aplinkybių. Bet šiaip sveikata – didžiausias turtas, kurį mes kaip reikiant švaistome, eikvojame negalvodami, kad tai ateityje atsilieps.
 
- Bet radote laiko atsikratyti nemažo antsvorio...
- Svorį mesti man pirmiausia buvo svarbu ne dėl išorinio nepatogumo, o dėl sveikatos problemų. Juk ir antsvoris atsirado ne dėl apsileidimo ar gausaus valgymo. Turi įtakos genetika, o mano atveju svarbiausias veiksnys buvo hormoniniai sutrikimai, kurie dažnai būdingi moterims.
 
Džiugu, kad farmacija eina į priekį ir skiriami hormonai dabar nebėra tokie pavojingi kaip anksčiau. Priaugto svorio naštą pavyko numesti per kokį trejetą metų. Dabar sveriu tiek pat, kaip ir 17-os ar 20-ies metų amžiaus. Niekada nebuvau liesa – toks mano sudėjimas. Gerai jaučiuosi, kai sveriu apie 80 kg. Aišku, prisižiūrėti visuomet reikia.
 
- Vis dėlto skaičiuojate kąsnius?
- Tikrai labai atidžiai renkuosi, ką valgau. Turiu ir iškrovos dienas, bet nesu iš tų moterų, kurios eina iš proto dėl kiekvieno priaugto gramo. Stengiuosi mąstyti sveikai. Kartais ir specialių dietų pasilaikau, jei surandu ką nors naujo ir esu užtikrinta, kad tai tikrai 100 proc. padės atsikratyti kelių kilogramų.
 
Bet tokius metodus neišvengiamai lydi jo-jo efektas: vieną dieną save prisižiūri, kitą matai, kad viskas sugrįžo su kaupu. Todėl esu labiau ne dietų, o nuolatinio sveiko gyvenimo būdo šalininkė. Geriau palankyti baseiną, pasportuoti su dviračiu. Man tai labiau priimtina nei pusę savo laisvo laiko skirti tam, kad galvotum, ką šiandieną valgysi. Mes tiesiog tam neturime laiko.
 
- Tai kramtote ir greitus užkandžius?
- Aš išvis nežinau, kas tai yra. Nesuprantu, kai kiti sako, jog hamburgeriai – bene skaniausias maistas, kurį būtinai reikia suvalgyti bent kartą per mėnesį. Aš geriau nusipirksiu tikros mėsos gabalą, išsikepsiu kepsnį su daržovėmis ir skaniai pavalgysiu. Šiaip mėgstu ir mėsą, ir žuvį. Smagu, kad dėl saldumynų nesikamuoju.
 
Žinau, kad reikia kiekvieną dieną maitintis reguliariai, tačiau negaliu prisiversti pusryčiauti. Kita vertus, jei prabusiu trečią valandą nakties ir norėsiu valgyti, nesukdama galvos nueisiu pasidaryti sumuštinį. Manau, kad tai ir yra sėkmės formulė.
Kai žmonės spaudžia save į ankštus rėmus ir tai netampa jų gyvenimo būdu, viskas labai greitai išslysta iš rankų ir ima varginti. Tada moteris tampa pikta ir nelaiminga. Ir anksčiau ar vėliau visa tai prireikia kompensuoti, atsiranda priežasčių save pamaloninti.
 
- Ką patartumėte toms grožio kulto aukoms, kurios būdamos visiškai lieknos vis tiek dar bando numesti kilogramų ar gramų?
- Niekam nieko patarti negali, nes tada reikėtų vietoj to žmogaus užsimauti jo batus ir praeiti jo kelią. Lieknoms merginoms vienas kilogramas jau tampa problema, nes nebetelpa į mėgstamus džinsus ar suknelę. Mums tai gali atrodyti kaip kraštutinumas, bet joms yra nelengva. Todėl ir griebiasi visų įmanomų priemonių.
 
O kai peržengia ribas, prasideda liga. Mūsų visuomenėje vis dažniau susiduriame su patyčiomis. Nuo jų ypač kenčia jaunos mergaitės. Teko dalyvauti projekte, kurio metu skaičiau paskaitas tiek apie antsvorio, tiek svorio stygiaus problemas – abiem atvejais merginoms yra labai sunku.
 
- Išgarsėjote kaip „Mama Rock‘n‘roll“, tačiau gyvenime motinyste džiaugtis negalite. 
- Ilgus metus dėl to išgyvenome. Tam tikras skaudulys visada lydi. Tačiau kas neduota, tas neduota. Priimu realybę tokią, kokia ji yra. Tai juk ne didžiausia bėda pasaulyje. Turime galimybę nueiti į vaikų namus ir pasiimti tą, kuris kažkam buvo nereikalingas. Baisu, kad tiek yra paliktų vaikų. Net neįsivaizduoju, kaip galima išmesti kačiuką, o vaiką?.. Viliuosi, kad vienądien iš viso nebeliks vaikų namų.
 
Dabar vyksta aršios diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo. O man atrodo, jog tai, kokiu būdu mes vaikų susilaukiame – natūraliai ar pasinaudojant mokslo pažanga – tampa visai nesvarbu. Svarbu, kad vaikas būtų mylimas ir laukiamas. Esu sutuokusi nemažai porų. Smagiausia, kad daugelis jų per metus susilaukia atžalų. Juokauju, kad bent čia turiu gerą ranką (šypsosi).