Aktorius Karolis Sakalauskas (31) nardo televizijoje, kur jį galima išvysti kaip humoristą arba televizijos laidų vedėją, ir po vandeniu. Jis – vienintelis aktorius Lietuvoje, dirbantis ugniagesiu gelbėtoju naru.
„Gaisras ir ugnis nuo mažens man keldavo didžiulę baimę. Šiurpai bėgdavo per kūną, kai išgirsdavau žviegiančias gaisrinės sirenas ir pamatydavau degantį namą. Būdavo labai baisu, kai ugniagesiams reikėdavo lįsti į ugnį ir gelbėti žmones. Rinktis šį darbą mane ir pastūmėjo ta baimė, adrenalinas...“ – pasakoja Karolis Sakalauskas.
- Vasarą gelbėtojams turbūt padaugėja darbo?
- Ne. Priešingai – padaugėja žiemą, kada prasideda šildymo sezonas. Tada visi kūrena pečius, katilus, o nuo netvarkingų krosnių, kaminų užsidega namai. Kadangi dabar esu naras, gaisrus turėčiau pamiršti. Narai atlieka gelbėjimo darbus tik ant vandens ir po vandeniu. Jau ištraukiau ne vieną skenduolį. Neseniai vieną moterį ištraukiau Grigiškėse. Man iš karto pasidarė liūdna, kai gavome pranešimą: „Galimai nusiskandino“. Ji parašė artimiesiems atsisveikinimo laišką: „Ieškokite manęs upėje“. Žmonės surado jos rankinę ant kranto... Ir toje vietoje pradėjome paieškas. Apsirengęs naro kostiumu, užsidėjęs deguonies balioną, plauki, dairaisi, ieškai pakrantėse tarp krūmynų. Pamatai kažkokį blizgantį daiktą dugne ir neri, - gal ten ji. Visą laiką galvoje kirba tokios mintys: O gal ji dar gyva? Gal nenusiskandino? Emocijos žiauriai niūrios, žiauriai negatyvios. Kraupu, kai žmonės, nusivylę gyvenimu ar šeimyniniais santykiais, pasirenka savižudybę.
- Ar po tokių patirčių jums pačiam neprireikia psichologinės pagalbos?
- Kelis kartus pas mus buvo užėjusi jauna mergina, bebaigianti psichologijos studijas. Klausė, ar mums nereikia psichologinės pagalbos. Bet atsakymas iš ugniagesių buvo neigiamas: „Mes susitvarkome su savo emocijomis“. Aš, kaip aktorius, į kai kuriuos dalykus stengiuosi žiūrėti su humoru. Jeigu kiekvieną kartą, pamatęs negyvą žmogų, imsiu į širdį, tikrai negalėsiu gyventi savo gyvenimo. Visgi turiu šeimą! Turiu tris vaikus. Negi grįšiu iš darbo ir visą dieną būsiu užsisklendęs, nes vakar iš vandens ištraukiau negyvą moterį? Todėl stengiuosi užsimiršti. Tačiau, be abejo, prisimenu ir pirmą, ir antrą savo skenduolį.
- Kada dažniausiai skęstama?
- Dažniausiai skęsta neblaivūs asmenys, labiausiai savimi pasitikintys, ir plaukikai.
Patarimas vyrams: kaip savimi bepasitikėtumėte, kokie stiprūs bebūtumėte, atminkite, kad ir jums gali sutraukti raumenį. Dažnai būna, nuplaukia vyrai kilometrą nuo kranto ir sako: varom, apiplaukiam visą ežerą. Nuplaukia kelis šimtus metrų iki vidurio ežero, sutraukia blauzdą, reikia grįžti atgal, o jėgų nebėra. Ką tokiu atveju reikėtų daryti – tai apsiversti ant nugaros, pabandyti ištiesti koją, ištempti, paimti už pėdos ir ją stipriai į save patempti, kad atleistų mėšlungį. Nereikia jokiu būdu savęs badyti, kaip sako žmonės, turėti prie savęs segtuką ir įsidurti. O visiems kitiems patarimas – maudykitės tik tam skirtose vietose, kur krantas žinomas, kur nėra jokių skardžių, staigaus dugno perkirtimo.
- Žmona Jolanta labiau jaudinosi, kai į gaisrus važiuodavote, ar dabar, kai nardote ir traukiate skenduolius?
- Sunku pasakyti, kuris darbas yra pavojingesnis – ugniagesio ar naro. Iš principo narų darbas turėtų būti pavojingesnis, nes ne kiekvienas jį gali dirbti ir ne kiekvienas nori. Ugniagesių daug, ir visiems yra pasiūloma: eikite į narus. Bet atsakymas dažniausiai būna neigiamas: ne, ne, ne, baisu, reikia dirbti po vandeniu, nėra matomumo... O žmona vienodai reaguoja, nes ji nesigilina, kuris darbas yra pavojingesnis.
- Ugniagesio gelbėtojo (o jūsų atveju – ir naro) profesija pateisina jūsų lūkesčius? Finansinius – irgi?
- Labai noriu, kad ši profesija kuo toliau, tuo būtų labiau prestižiškesnė, nes pasaulyje ugniagesiai yra vertinami ir gerbiami. Jie daro gerą – gelbėja žmones. Dėl to logiška juos gerbti ir jiems normaliai mokėti už darbą. Tačiau ta specialybė Lietuvoje niekada nebus prestižinė. Valdžia sako, kad ji mus gerbia, bet nuolat maitina pažadais. Atlyginimai jau nuo sausio mėnesio turėjo padidėti 50 litų, bet dar nepadidėjo. Nuo to laiko, kai aš dirbu – o aš dirbu jau pusantrų metų (su mokslais – du su puse), atlyginimas man nepakilo.
- Kaip į jus, televizijos žmogų, žvelgia kolegos? Ar jie pripažįsta jus kaip lygiateisį komandos narį?
- Į mane žiūrima lygiai taip pat kaip ir į visus. Čia aš tikrai neturiu jokių privalumų ar privilegijų. Mes visi kartu tvarkomės, kartu prižiūrime švarą, nėra taip, kad kas nors vadovauja ir ilsisi, o kiti tik dirba. Iš tikrųjų kai kurie žmonės iki šiol netiki, kad aš esu ugniagesys gelbėtojas. Aplinkiniai irgi sunkiai patikėjo, stebėdamiesi: jis ir filmuojasi, ir vaidina, ir renginius veda, ir dar ugnį gesina.
- Kas gi jus pastūmėjo rinktis ugniagesio gelbėtojo darbą?
- Gaisras ir ugnis nuo mažens man keldavo didžiulę baimę. Šiurpai bėgdavo per kūną, kai išgirsdavau žviegiančias gaisrinės sirenas ir pamatydavau degantį namą. Būdavo labai baisu, kai ugniagesiams reikėdavo lįsti į ugnį ir gelbėti žmones. Rinktis šį darbą mane ir pastūmėjo ta baimė, adrenalinas... Norėjau įsitikinti, ar aš galiu per save perlipti. Neįsivaizdavau, kas bus, kai pamatysiu degantį namą. Ar aš galėsiu jį gesinti? Ar aš galėsiu eiti į ugnį, dūmų pilnas patalpas, kai nieko nesimato ir iškyla pavojus pačiam nukentėti? Bet pabandžiau, ir darbas pasirodė įdomus. Tai yra stiprių vyrų užsiėmimas.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: