- Papasakok, kas yra „Šokių erdvė“, su kuo ji skanaujama?
- Priklauso, kas klausia (Juokiasi). Ši erdvė dedikuota judesiui, kūnui ir sau. Tai erdvė, kurią kuriame tie, kas susirenka. Stengiamės vieni kitiems palaikyti saugią erdvę ir būti taip, kaip mums norisi būti bei būti nuoširdžiai.
Ir tada pradeda vykti stebuklai. Visų pirma šventa ramybė, kuri atsiranda po intensyvios fizinės veiklos. Po pustrečios valandos šokių žmogus jaučiasi visiškai kitaip, negu ateidamas. Pasikeičia ne tik pojūtis kūne, bet ir sąmonės būsena.
 
- Vadinasi, stebuklui reikia dviejų valandų?
- Taip, ir daug prakaito lašų...
 
- Pabandykime žodžiais apibūdinti vaizdą tiems, kurie niekada nėra buvę tokiame renginyje. Penktadienio vakaras, susitinkate... Kaip prasideda stebuklas?
- Iš pradžių susėdame į bendrą ratą ir atkreipiame dėmesį į tai, kaip dabar jaučiuosi. Kas manyje yra svarbu, kas šiandien gyva viduje. Ir tam leidžiame atsiskleisti per judesį arba nejudesį. Taip prasideda stebuklas.
 
- Koks yra antras žingsnis stebuklo link?
- Antras žingsnis – išlaikyti dėmesį kūne bei judesyje nepasiduoti, kai įsijungia kritinis protas: „Ė! bet tu nemoki šokti! Čia tau gražu?? O kas jei visi žiūri į tave...“ Šitas vidinis kritikas, arba išorinis vertintojas, kuris žiūri, kaip juda kiti. Jeigu leidi sau nereaguoti į šias mintis arba neįsikibti ir leisti sau patirti ką nors naujo, autentiško, tikro, tada pradeda skleistis viduje esanti išmintis. Kai leidžiame savo kūnui laisvai judėti, judesys atrakina mums reikalingą išmintį.
 
- Jei į „Šokių erdvę“ ateitų žmogus iš šono. Ar jam nepasirodytų, jog visi čia truputį išprotėję?
- Tikrai gali atrodyti keistai. Tai yra už normos ribų. Tai ypatinga erdvė, kurioje duodame sau daug laisvės, daug pažeidžiamumo ir visi kartu esame atsakingi už mūsų saugumą. Tokių erdvių nėra daug. Tam tikri aspektai gali atrodyti, kaip diskoteka, bet kiti – kaip keistuolių susirinkimas. Aišku, jeigu žiūri iš šono, bet nepatiri iš vidaus.
 
- Teko girdėti apkalbų ar komentarų: ir ką jūs ten vartojate?
- Oi, nuolat. Nes mums, šiuolaikinei visuomenei, nėra priimta būti laisviems. Per šiuos šokių ir judesio eksperimentus galime mokytis Laisvės. Kas žavinga „Šokių erdvėje“? Skirtingai nuo svaigalų poveikio, šokis sąmonę aštrina ir skaidrina. Kai neįprastai judame, už įprastų judesio formų ir normų, laisvėja ne tik kūnas bet ir sąmonė.
 
- Papasakok apie „Šokių erdvės“ istoriją. Kokios buvo jos užuomazgos, kaip ji prasidėjo.
- Kai susipažinau su laisvu šokiu, visų pirma pastebėjau, kaip jaučiuosi prieš ir po. Tai ryškiai pakelia mano gyvenimo kokybę.
Jei nueini į barą, kol jame esi tau gal ir būna linksma, bet kitą dieną supranti, kad gyvenimo kokybė šiek tiek pakritusi. O kai ateini šokti, kad ir rūpesčių pilna galva, pavargęs, su kažkuo susipykęs, po tų trijų valandų supranti, jog viskas nušviesėjo. Taip kūnas yra pavargęs, bet maloniai, širdyje – ramybė, protas – skaidrus. Ne tik proto, bet visos psichikos skaidrumas jaučiamas. Ir tai gali tęstis ilgai, kol vėl nepradedam rūpintis visais reikalais. Pajutau, kaip tai kelia mano gyvenimo kokybę, o paspausti „play“ nieko nekainuoja. Pasileidi norimą muziką ir pradedi judėti. Taip atrodo laisvasis šokis. Na, o man dar norėjosi visiems sakyti, jog pašokus dvi valandas visi jaučiamės geriau. Darykim tai kiekvieną savaitę. Vėliau šie kuklūs dviejų penkių žmonių susibėgimai išaugo į dvidešimt penkiasdešimt žmonių renginius. Man yra gera ir svarbu kviesti žmones užsiimti tuo, kas atneša jiems sveikatą ir gerą būseną.
 
- Ar galima procesus vykstančius šokių erdvėje vadinti savotiška terapijos forma?
- Korektiškai terapija jos vadinti negalime, nes terapija yra apibrėžtas procesas, kuris vyksta tarp terapeuto ir kliento, turi sutartus tikslus, laiko ribas, per kiek laiko juos pasieks. Bet šokių erdvėse tikrai naudojame judesį, kuris gali turėti terapinį poveikį.
 
- O į kiek šokių erdvių reikia ateiti, kad pajustum minimalų gydomąjį poveikį bei pritildytum vidinį kritiką, jeigu tokį netyčia atsinešei?
- Būtinai reiktų pabūti vieną kartą nuo pradžių iki galo. Kad susidarytum teisingą įspūdį, kas tai yra. Antras lygis – ateiti tris kartus, kad patirtum, kaip skirtingai kiekvieną kartą įvyksta šokių erdvė. Nes atėjus tik vieną kartą turim tik vieną variantą, o visos šokių erdvės yra skirtingos. Kuo daugiau ateini, tuo geriau gali suprasti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma.
 
- Ne kartą minėjai žodį jaukumas, ar kada pagalvojai, kiek žmonių būtų per daug šiam jausmui sukurti?
- Jaukumas visų pirma atsiranda iš ryšio su savimi. Manau du tūkstančiai nebūtų per daug, bet kol kas taip nėra, tad galima drąsiai ateiti.
- Jeigu šitas eksperimentas pavyktų, po dešimties metų galbūt jau siektum ir kitos – dvidešimties tūkstančių ribos?
- Taip, tai būtų nuostabu. Pasaulis pasikeistų, jeigu blaivūs, laisvo šokio vakarėliai sutrauktų tiek žmonių ar pilną areną.
 
- Ar yra ribos, tų kurie gali ateiti pašokti?
- Vienas gražiausių šios erdvės aspektų – pas mus laksto vaikai bei šoka žmonės, kuriems yra 65 metai. Amžiaus ribų nėra, man gražu, kad šokių aikštelėje telpa visi: nuo vaiko iki pagyvenusio žmogaus. Žmonių profesijos taip pat įvairiausios: čia lankosi sėkmingų verslų, startuolių vadovai, vaikus auginančios mamos, menininkai, studentai, moksleiviai. Kartais ateina žmonės, turintys judesio apribojimų ar kitų fizinių negalių. Mano širdis džiaugiasi, kai matau, jog šokių aikštelėje telpa visi žmonės. Man atrodo, toks ir tūrėtų būti gyvenimas.
 
- Jeigu žmogus perskaitė šį tekstą, ir jam smalsu, gal net kilo noras pabandyti laisvai pajudėti...
- Vadinasi, mes atradome vieni kitus (Šypsosi). Mus galima surasti feisbuke „Šokių erdvė“, ten skelbiame apie renginius, kurie vyksta beveik kiekvieną penktadienį.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!