- Vaida, prekybos centrai vilioja mokyklinėmis mugėmis. Ar vaikų kuprinės jau paruoštos rugsėjo 1-ąjai?
- Apsipirkimo beprotybės pavyko išvengti. Dabar nebe tie, deficitiniai, laikai, kai pieštukų pirkimas prieš rugsėjo pirmąją prilygdavo didžiausiam įvykiui (Juokiasi). Streso prieš rugsėjį nepatiriame, nes dažniausiai perkame kokybiškesnį daiktą keliems sezonams. Vaikus mokau nesivaikyti madų ir nepirkti populiarių herojų paženklintų daiktų, tokių kaip „Star Wars“ ar futbolo tematikos, kuri yra „ant bangos“. Kuprines prieš kelis metus pirkome karinių prekių parduotuvėje – jos labai patvarios, kokybiškos, ir praktiškai nenusidėvėjusios. Nepaisant to, kad bernukai daiktų nesaugo, mėgsta bet kur numesti. Šiek tiek nerimo kelia neaiški situacija dėl pandemijos. Teko girdėti abejonių, jog moksleiviams rugsėjo pirmosios šventė gali ir neįvykti. Taigi, kol kas aplink daug nežinios.
Bet kol kas, vis dar gyvename atostogų režimu. Esame atsiriboję nuo naujienų, radijo, televizijos ir panašiai. Net telefonus esame išjungę, tik vyras dėl darbų yra priverstas kartais paimti telefoną į rankas. Laika leidžiame gamtoje prie ežero. Imamės bendrų darbų: kalame smėlio dėžę, renkame mėlynes, tvarkome nukritusias šakas prie greta sodybos esančio miško.
 
- O kaipgi planšetės? Filmukai? Vaikai visą vasarą be televizoriaus nenuobodžiauja? 
- Tokiu būdu kovojame su kompiuteriniais žaidimais. Pagundos kiški pirštus prie telefonų net nekyla, nes vaikai mėgsta žvejoti. Šio amato išmoko iš mano amžinatilsį senelio. Ir kimba gerai! (Juokiasi). Iš pagautos žuvies verdame žuvienę ar kepame. Džiaugiuosi, kad šeimai pavyko pagauti gerą energiją vasarą gyvenant gamtos ritmu sodyboje.
Sodyba nuostabioje vietoje -  Aukštaitijos nacionaliniame parke, prie ežero, šalia miškas. Namelis atrodo kaip iš pasakos. Pasistatėme batutą, sūpynes, yra krepšinio lankas, smiginys, vieta žaisti badmintoną. Stengiamės vaikams sukurti tokią vaikystę, kokią turėjome mudu su Deividu. Norime, kad jie pajustų vaikystės pramogas ir malonumus gamtoje, o ne tik dienas leistų prie kompiuterinių žaidimų. Sodyboje yra galimybė laisvai dūkti ir „nesitrinti“ be tikslo gatvėje.
 
- Sakoma, vaikams savaitė praleista kaime įspūdžių gausa atstoja visą vasarą mieste.
- Mano tikslas, kad vaikai išmoktų gerai plaukti. Pati to išmokau tik būdama septyniolikos, todėl man visada būdavo paranoja dėl vandens. Dėl to, su vaikais lankėme baseiną. Dabar jiems didelis malonumas penkis kartus per dieną maudytis ir šokinėti nuo liepto. Kadangi esame rimtai nusitaikę į futbolą, netrukus prasidės treniruočių sezonas. Jos vyksta kasdien penkis kartus per savaitę, todėl stengiamės paskutines vasaros dienas praleisti ramybėje.
 
- Trylikos Deividas ir aštuonerių Rojus žaidžia futbolą. Gal ir trimetė Ema jau ruošiama būsimai karjerai?
- Šiemet bandysime pirmuosius baleto žingsnius. Tačiau nesitaikome iškart į profesionalų lygį. Į baletą norisi mergaitę leisi dėl lankstumo. Pati vaikystėje šokau pramoginius šokius kolektyve „Žuvėdra“. Suprantu, kad šokio treniruotės vaikystėje, ateityje kūnui duoda daug privalumų.
Kur leisti sūnus, net nekilo klausimų – matydami tėtį, jie sąmoningai niekieno neverčiami norėjo tuo užsiimti patys. Papildomai buvome išmėginę karatė treniruotes, susipirkome specialią aprangą, bet šis sportas neprigijo.
 
- Esama tėvų, kurie kaip tik nori vaikus išleisti profesionaliai sportuoti kuo vėliau, nori leisti vaikui tiesiog  pabūti vaiku. Kiti gi atvirkščiai nenori namuose matyti tuščiai dykinėjančių vaikų. Jūs matyt iš pastarųjų?
- Tiesiog stebiu mūsų šeimos gyvenimo ritmą - gink Dieve nesmerkiu kitų tėvų pasirinkimo, nes visi mes savo vaikams linkime paties geriausio. Kiekvienas turime skirtingą savo vaikystės patirtį, kaip buvome auklėjami. Mes su vyru esame labiau už aktyvų gyvenimo būdą, norisi, kad vaikai išmėgintų viską, ko nori patys. Vyresnysis pastaruoju metu susidomėjo radiotechnika,  patinka visokie konstravimai.
Aš, tarkime, esu kategoriška prieš kompiuterinius žaidimus. Matau, kad tai labai kenkia mūsų santykiams, nebesusišnekame, pamirštame kokios yra mūsų pareigos, atsakomybės. Su tuo bandau kovoti visomis išgalėmis. Sykį buvau paslėpusi „Playstationą“, o po pusmečio sutarėme, kad ištrauksiu jį vėl, bet pamiršau, kur buvau paslėpusi! (Juokiasi) Taip išėjo, kad be kompiuterinių žaidimų vaikai buvo ištisus metus. Pasirodo, buvau įdėjusi į spintos stalčių po juodos spalvos drabužiais...
 
- Už tai matyt atsigriebė už visus metus...
- Ir vėl prasidėjo pykčiai, vaikai ėmė nejausti laiko, tapo nervingi, įsitempę. Man toks bendravimas nepriimtinas. Ėmėme žaidimus stipriai riboti. Gamta ir sodybos pramogos yra tikras vaistas nuo viso šio pasiutimo. Gamtoje vaikai ieško patys, kuo save sudominti, susiranda ir veiklos.