Klaudija Adelė – Vilniaus dailės akademijos studentė, perfomansų atlikėja, aktyvi visuomenininkė, kurios veikla įvertinta prezidentūros globojamuose „Lietuvos galios“ apdovanojimuose – dalijasi mintimis, kada (ne)verta studijuoti, koks yra jos santykis su karu, svarsto, ar turi savyje G.Thunberg arba M.Abramovič „genų“.
- Pernai Lukiškių aikštėje surengei perfomansą skausmo ir prisilietimo tema, o prieš savaitę jį pakartojai uždarose patalpoje vykusiame festivalyje. Apie ką buvo šis perfomansas, kaip kilo jo idėja?
- Perfomansas neturi pavadinimo. Jo raktiniai žodžiai – globaliam skausmui globalus švelnumas. Šio perfomanso tikslas buvo atsverti kolektyvinį ir asmeninį skausmą švelniu prisilietimu. Impulsą tam davė prasidėjęs karas Ukrainoje. Nors kolektyvinių traumų tema man buvo įdomi ir prieš tai, prasidėjus karui supratau, jog atsiveria vidinės žaizdos, kurios liečia ne tik ukrainiečius ar lietuvius.
Perfomanso metu Lukiškių aikštėje apibrėžiau raudoną kvadratą, kur linija buvo skausmo simbolis. Kviečiau peržengti liniją, tai yra savo skausmą ir atsisėsti ant balto kilimėlio, kurį galima vadinti ir maldos kilimėliu, ir prisiminti, ką tau skauda. Ne bėgti nuo skausmo, o su juo išbūti. Tai metodas iš naujo suformatuoti smegenis, kaip reaguoti į skausmą. Suprasti, jog nebūtina svaidytis ugnimis ar žaibais, o kaip tik būti švelniam su kitais ir su savimi. Tai sunku, bet perfomansai būtent ir suteikia tokią galią – mokytis naujų dalykų saugiose erdvėse.
.jpg)
- Ar reikia daug drąsos taip atsistoti miesto aikštėje?
- Žinok, reikia. Kai sugalvoju idėjas, kurios dažnai būna gan drąsios, baimės nejaučiu. Mane veda idėja, kuria degu, tad neturiu laiko galvoti apie baimę. Bet kai reikia imti ir padaryti, kokias penkias minutes iki perfomanso pradžios būna baisu.
- Kodėl pasirinkai būtent Lukiškių aikštę?
- Nes tai – istorinė vieta, kurioje vyko ir egzekucijos, ir mūsų valstybės paniekinimo aktai. O dabar ši aikštė – Laisvės simbolis. Tai energetiškai stipriai įkrauta vieta.
- Kaip manai, ar tam, jog neštum žinutę į visuomenę, paskatintum diskusijas jautriomis temomis, būtina turėti kokį nors statusą, žinomumą ar bent menų studijų diplomą. Ar jeigu jau neturi Marinos Abramovič ar Gretos Thunberg „geno“, jokie diplomai ir doktorantūros nebepadės?
.jpg)
- Galima didelius darbus padaryti ir be diplomų, bet tokių asmenų yra vienetai. Vis dėlto nuoseklus darbas, kas ir yra studijos, duoda gilesnį tam tikrų temų, amato, kūrybos įžvalgumą. Tad šia prasme diplomas yra didelis pliusas, ne tik popierėlis. Aišku, jeigu žmogus tikrai studijuoja, o ne studentauja. O didesnis žinomumas leidžia pasiekti didesnę auditoriją. Nesu žinoma ir mano auditorija turbūt yra maža. Kaip galiu pasiekti didesnę auditoriją? Tiesiog išeidama į gatvę, ką aš ir padariau. Ir praeiviai buvo tiesiogiai įtraukti į mano siūlomą veiklą per formą.
Tikrai nėra būtina surinkti arenų, kad kalbėtum svarbiomis temomis. Galima pradėti nuo šeimos, kokį nors klausimą nešti į draugų būrį. Taip žinutė ar klausimas, kuris tau svarbus, po truputį plinta.
- Koks tavo santykis su perfomansų atlikėja Marina Abramovič, jos kūryba, kuri savo laiku laikyta meniniu maištu, nusistovėjusių normų laužymu?
- Marina Abramovič sugeba daryti neįtikėtinus perfomansus. Man artimas jos eksperimentavimas su savimi, su savo psichologija ir kūniškumu. Pastebėjau, jog ir pačiai kyla panašių norų, būtent eksperimentuoti su savo ribomis
.
- Tas pats klausimas ir apie Gretą Thunberg, kiek Klaudijoje yra Gretos?
- (Juokiasi). Manau, jog yra ir ypač buvo, kai buvau jos metų. Tikrai buvo tas užsidegimas eiti kiaurai sienas, kovoti su neteisybėmis. Bet su amžiumi žmonės keičiasi...
Su jaunatvišku maksimalizmu galima nuversti kalnus. Pati dabar siaurinuosi veiklose, ieškau kelio, kuriam galėčiau turėti įtaką ir kuriuo būtų malonu eiti. Galbūt jis nebus platus, kad pasiektų tūkstančius žmonių, bet man svarbu, ar tai, ką darau, turi prasmę ir ar duoda rezultatą. Nes jei griaudama kalnus išnaudoju visą energiją, bet tai neduoda rezultato, kyla klausimas, ar vertėjo?
.jpg)
- Tarp gausybės tavo veiklų yra ir savanorystė. Už vieną jų prezidentas Nausėda jūsų organizaciją apdovanojo „Lietuvos galios“ nominacija.
- Dirbu organizacijoje, kuri paremta savanoryste. Jos pavadinimas „Prirašytos rankos“. Mes stengiamės padėti nuteistiesiems greičiau resocializuotis, mažinti pakartotinį nusikalstamumą, ir tai darome per neformalų švietimą. Mūsų savanoriai įkalinimo įstaigose veda įvairiausias veiklas, idant padėtų šiems žmonės greičiau įsilieti atgal į visuomenę bei įgauti įgūdžių, kurių jie neįgavo vaikystėje.
O dėl apdovanojimo, mes laimėjome vieną iš penkių nominacijų „Teisinga Lietuva“, turbūt buvo įžvelgta, jog prisidedame prie Lietuvos, kaip teisingos valstybės, kūrimo, kuri propaguoja lygiateisiškumą.
- Ar turi veiklą, kurią galėtum įvardinti kaip hobį?
- Galbūt tapybą galiu laikyti prie hobių. Taip pat dar mėgstu aktyvų laisvalaikį – važinėti dviračius bei Šaolinio kovos menus.
- Koks yra tavo santykis gamta? Ar tik kartais pasivaikštai Vingio parke, o galbūt yra šaltinis, prie kurio gera atsikvėpti?
- Taikliai įvardijai. Atokvėpis ir ramybės šaltinis. Gamtą myliu, bet esu miesto žmogus, tad į mišką dažnai nevažiuoju. Bet jau kai nuvažiuoju... Būna telefonai išjungti, jokių filmavimų ar postų į instagramą. Kas mane pažįsta, žino, jog maudausi kiaurus metus upėse ir ežeruose, tad vanduo man yra didžiulis ramybės šaltinis, į kurį galiu atsiremti. Net jei lauke minus dešimt ar dvidešimt.
- Juokaujama, jog dalis menininkų gyvi vien savo idėjomis. Ir visgi ar išaugusios energetinių išteklių, maisto kainos paveikė tavo realybę, keitė sprendimus, gal net įpročius?
- Nesitikėjau tokio klausimo. Kažkada rudenį, kai grįžau namo pas tėvelius į kaimą, buvo momentas, kai truputį supanikavau. Nes namuose įjungtas televizorius suko karuselę: krizė, infliacija, kainos... Grįžusi supratau, jog tas naujienų srautas mane stipriai paveikė. Susiradau du papildomus darbus, galvojau net keltis į pigesnį butą. Pati negalėjau patikėti savo reakcija. Bet galop tie nauji darbai taip išvargino, jog man buvo nebesvarbu, yra ar nėra pinigų. Nebeturėjau noro nieko daryti, buvau pervargusi ir tiesiog pasakiau sau: „Klaudija, užtenka išsidirbinėti. Tau tiesiog truputį išplovė smegenis.“ Grįžau į savo ritmą. Taip, kainos padidėjo, aš jas matau, bet neleidžiu tam užvaldyti savo kasdienybės tokiu mastu, jog tai stipriai blogintų mano gyvenimo kokybę. Manau, galiu būti laiminga su papildomais keliais šimtais eurų ar be jų.
Komentuoti: