- Tingus poilsis, buvimas tyloje, lėtas maistas... Tai – apie tave?
- Taip. Kaip ir lėkimas, greitas maistas (juokiasi), buvimas triukšme, visiška destrukcija, susinaikinimas, nuovargis ir vėl noras  būti tyloje, medituoti vienatvėje... Labai sunku būti daugialypiu žmogumi. Vis ieškau balanso, harmonijos, bet angelai ir demonai jau atradę vietą mano sieloje. O ir profesija, gyvenimo tempas yra negailestingas. Bet kitaip aš neįsivaizduoju savo gyvenimo – dėl jo spalvų aš ir myliu gyvenimą! 
 
- Esi kūrybinga asmenybė. Ar iš to kūrybingumo, vidinės laisvės gimė ir „BasiBasi“ restoranas Anykščiuose?
- Turėti restoraną – mano sena svajonė! Visų pirma labai myliu žmones – visad norėjau kurti jiems ir kad jie aplink mane jaustųsi laimingi. O ir gaminti mėgstu. Net, sakyčiau, esu pamišusi dėl skanaus maisto, dėl gaminimo proceso. Karts nuo karto suplanuoju gastro keliones: keliauju į svečias šalis tiesiog ragauti skanaus maisto, ieškoti naujovių.
Dabar „BasiBasi“ yra ta vieta, kur jaučiuosi kaip namuose. Čia renkasi žmones, kurie myli muziką, vienas kitą ir gerą, gražų, kokybišką maistą. Netgi, sakyčiau, restoranas tapo meno ir vakarėlių erdve. Žodžiu, įsimylėjau vyrą iš Anykščių ir patį miestelį, ir – štai ką mes kartu sukūrėme!
 
- Beje, kodėl „basi“? Nes tokie mes arčiau gamtos, arčiau savęs? Dažnai vaikštai basa?
- Ilgai buvom užstrigę ties pavadinimu. Bet ir jis, kaip dažnas reiškinys mano gyvenime, atėjo netikėtai ir natūraliai. Buvo vasara. Sėdėjau ir žiūrėjau į tekančią upę pro restorano langus, stebėjau gamtą, lėtai judančią aplinką. Staiga galvoje lyg koks literatūrinis peizažas išniro žodžiai „lėksime basi basi į pievas“... Tada supratau, kad tai ir yra Tai! „Basi“ – tai apie tikrumą, nuogumą, buvimą savimi, atėjimą į šį pasaulį, lygybę, gamtą. Dabar galvoju, kad esu patenkinta ta savo vizija (šypsosi). Nes per visą šį laiką vyko daug procesų: atsisijojo netinkami žmonės, radau svajonių šefą, sutikau begalę gražių žmonių, o vizija pradėjo pildytis su kaupu! Atėjau į šį verslą irgi „basa“ – be patirties, o jau dabar matau, kad pavyko sukurti labai daug gražių, reikalingų dalykų! 
 
- Mėgsti eksperimentuoti virtuvėje? Esi prasitarusi, jog dievini marinuotus vaisius ir daržoves.
- Taip!!! Draugai juokauja, kad man tai galėtų būti vienintelis maistas. Rauginti ir marinuoti bet kokie vaisiai, uogos, daržovės – man visiškai rauna stogą. Suvalgau viską ir dar skystį išgeriu (juokiasi). Dievinu bulves, žalią žuvį, česnaką, anties steiką. Man patinka ragauti, pačiai bandyti atrasti naujų receptų. Be to manau, kad tai yra mūsų kasdien naudojamas, todėl nelabai vertinamas paveldas. Štai Artimuosiuose rytuose tai yra didelė kultūros dalis, o Londone, kai vakarieniavau mėgstamame surferiu restorane, pasirinkau priedą – jų marinuotą agurką. Ir ką manote? Atnešė pusė agurko ir jis kainavo pusantro svaro! Taigi, mes su močiučių skaniausiais receptais tikrai turime ką pasakyti pasauliui!
 
- Sklando visokiausių įsitikinimų apie tai, ką lietuviai mėgsta valgyti. Tačiau, tikiu, esi padariusi savo išvadų apie tai, kas jiems skaniausia ir kaip mes valgome. 
- Valgančių pro padidinamąjį stiklą nestebiu, bet mielai išklausau pagyrimų, patarimų, kritikos. Žmonės skirtingi, oi, kokie skirtingi! Jų skonis, supratimas apie stilių, muziką, gyvenimo būdas – skirtingi, tad ir maistą jie suvokia labai skirtingai. Svarbiausia, kad būtų daug žalumos, vyrautų sezoniškumas, šviežumas, kokybė. Žmonėms norime sukurti įvairių skonių fiestą, šventę lėkštėje!
 
- Juste, ar šiandien didžiausia sensacija yra... būti savimi? Kodėl leisti sau būti atviri, nesumeluoti, nuoširdūs šiandien gali tik drąsūs, stiprūs žmonės? 
- Vis dar mokausi būti taikoje su savimi. Manau, tai ateis su laiku, branda, valia, pastangomis save pamilti, įvertinti gyvenimo dovanas. Savimi būti yra sunku, ypač kai pats sau ne visada patinki. Bet kai suvoki, kiek daug turi, kiek dar daug gali, o kartais tiesiog išmoksti padėkoti sau ir pasimėgauti buvimu, vietoj to, kad visada kaltintumei save ir siektum neįmanomos tobulybės, gyventi tampa paprasčiau. 
 
- Leisk paliesti skausmingą temą. Buvo laikotarpis, kai praradai balsą. Kas tuomet dėjosi tavo vidiniame pasaulyje, kokius pažadus sau davei, kokias pamokas išmokai?
- Tuo metu išgyvenau tamsiausią laikotarpį savo gyvenime. Pažadų buvo daug, bet ne visas pamokas išmoksti iš karto. Kad ir kaip nenoriu to prisiminti, tai buvo tas skaudžiausias dalykas, kuris mane padarė stipresnę nei bet kada. Rūpintis savimi pradėjau triskart labiau: daugiau miegoti, daugiau investuoti į save kaip asmenybę, į sveikatą. Atsivėrė daug kūrybos, pradėjau dar labiau klausytis savęs, suprasti savo misiją. Ir dar labiau mylėti muziką ir žmones!
 
- Esi sakiusi: „Aš labai noriu būti reikalinga žmonėms“. Ar esi atsakiusi pati sau į klausimą, kokią žinią neši artimiesiems, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kokia tavo misija?
- Mano prigimtis ir pagrindinė misija išlieka – tai muzika. Esu muzikantė ir tai niekada nepasikeis. Tačiau esu atvira pasauliui ir gyvenimo netikėtumams!


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!