- Ar pameni, kada tavo gyvenime atsidaro akmenys?
- Domėjausi čakromis*, įvairiomis praktikomis. Perskaičiau, kad kristalai akvytuoja čiakras. Pagalvojau, kad būtų galima pasidaryti kristalų terapiją. Nusipirkau septynis akmenėlius ir užsidėjau ant kiekvienos čiakros buvo stiprus poveikis. 15 minučių patyriau harmoniją, balansą, gilų atsipalaidavimą. Nuo to laiko įsimylėjau kristalus.
*(Čiakra, Sanksrito kalba – ratas, apskritimas. Subtiliosios energijos centras. Teigiama, kad šešios pirmosios čakros išsidėsčiusios kūne, o septinta yra šiek tiek pakilusi viršum viršugalvio – aut.)
 
- Kiek laiko truko tavo eksperimentai ir ieškojimai?
- Daugiau nei pusę metų. Nors galima sakyti, kad jie trunka iki dabar. Ką nors naujo vis dar atrandu. Kristalus, kurių nesu turėjusi anksčiau. Pažinimas natūralių ir nenatūralių (akmenų – aut.) savybių truko apie pusę metų. Tada pradėjau tyrinėti, kaip atpažinti natūralius ir nenatūralius akmenis, nes įsigijau ir nemažai sintetinių, dažytų akmenų. Net skaldydavau juos, žiūrėdavau, kokia jų sudėtis.


 
- Tęsiant temą, kaip apibūdintum, kas yra natūralūs kristalai, o kas sintetiniai?
- Su sintetiniais ir netikrais (kristalais – aut) turiu mažai patirties, bet jie tiesiog nėra gyvi ir neturi energijos.
 
- Iš kur atsiranda tokie kristalai?
- Irgi daug nežinau. Vieni būna pagaminti iš stiklo, kiti nekokybiški akmenukai, tad nudažyti arba pakaitinti ir visai paveikti.
O natūralūs kristalai, gamtoje užaugę, turi tam tikrą struktūrą, kur tam tikra tvarka susidėję atomai. Todėl jie ir spinduliuoja energiją.
 
- Ar be eksperimentų su kristalais, ieškojimų per patirtį, teko mokytis, pavyzdžiui, kursuose?
- Lankiausi keliose paskaitose, bet man jos netiko, tad mokiausi pati iš knygų ir kitų šaltinių. O daugiausiai išmokau dalindamasi su žmonėmis, per įvairias meditacijas. Kai žmonės patys papasakoja tą patį tik kitais žodžiais, taip dar plačiau ir aiškiau supranti apie kristalus.
 
- Kada pajutai turinti žinių, jog jau yra metas pradėti jomis dalintis?
- Tai įvyko neplanuotai. Tiesiog visas turėtas santaupas išleidau dideliems kristalams. Neturėjau jokių intencijų, jokių ketinimų. Negalvojau pardavinėti ar panašiai. Bet kai manęs klausdavo, kam tu pirkai tiek daug kristalų, atsakydavau, kad nežinau, man jie patinka bei tikiu, jog kam nors jie irgi patiks, ir galbūt kam nors jų reikės.
Būdavo natūraliai dalinuosi su žmonėmis, papasakoju apie akmenėlius, draugams, pažįstamiems. Po to vis ateina žmonės, klausia apie akmenis...
Ir tada kažkaip internetu (gydomiejiakmenys.lt) pradėjau dalintis informacija, po to nuvažiavau į keletą festivalių.
Kažkada svajojau turėti safyrų, rubinų ir deimantų. Bet tik svajojau. Nes jų tiesiog neįpirkdavau. Apskritai, atrodo, visas gyvenimas taip ir sukasi dėl akmenėlių. Jais rūpinuosi. Važiuoju į kitas šalis, atsivežu. Jų vis daugiau ir vis įvairesnių, ir retesnių, gražesnių, didesnių.


 
- Ar be festivalių tenka dar kažkur keliauti su akmenėliai?
- Galima ir mane aplankyti Anykščių rajone, Svėdasuose, tenai būnu.
Būna mane pasikviečia į jogos retreatus (liet. atsiskyrimus – aut.) ar netgi gimtadienius, įvairiausius renginukus, kur susitinkama meditacijoms. Jos trunka nuo valandos iki šešių septynių. Priklausomai nuo žmonių, kiek jie nori laiko praleisti kartu. Valanda laiko yra minimalu susipažinti su pagrindiniais kristalais, pabūti, pamedituoti, viską ištyrinėti, išnagrinėti.
 
- Kai važiuoji į festivalį, kiek mašinų, stalų ar palapinių reikia, kad atkeliautum su visais akmenukais?
- Priklauso, į kokį festivalį ir kiek atsivežu. Bet į didesnius ir ilgesnius reikia dviejų mašinų, nes viskas į vieną netelpa. Palapinė būna devyni metrai ant trijų, arba viena didelė ir kita mažytė.
Kiekviename festivalyje būna skirtinga energija, susirenka skirtingi žmonės, tad skirtingi dalykai ir įvyksta. Man patinka, kai sėdime toje palapinėje tarp kristalų, būna jauku, gera. Susirenka penkiolika dvidešimt žmonių, visi šnabždasi, būna tokioje meditacinėje būsenoje, jaučia akmenėlius, jų energijas. Kartais kas nors atsigula ant kilimėlio. Žmogus pats arba aš uždedu akmenėlius ant jo. Faina, kai galima išsitraukti akmenėlio kortą.
 
- Papasakok, kas yra akmenėlių kortos?
- Faina, kai yra kažkoks klausimas, situacija ar tema, tada paėmęs tas kortas jas pajunti, pamaišai, pagalvoji apie tą klausimą. Dažniausiai, kai išsitraukia tą akmenėlį, ten būna tokie gilūs aprašymai. Jie dažniausiai žmonėms patinka. Patinka tai, ką jie perskaito, atranda gylį ir dažniausiai labai surezonuoja visas aprašymas. Dauguma atsiliepia, kad vyksta faini pokyčiai.


 
- Ar būna, kad žmonės ateina ir sako: nežinau, bet man turbūt reiktų šito žalio ar rudo akmenėlio ir čia pat priduria, beje, ką jis daro?
- Labai dažnai (juokiasi). Kiekvieną dieną...
 
- O ar būna atvirkščiai. Ateina žmogus ir klausia, o kuris akmenėlis čia man galėtų daugiau ramybės suteikti?
- Taip, kiekvieną dieną... (stipriau juokiasi).
 
- Gerai, tada trečias klausimas. Ar būna, kad ateina žmonės ir sako: man kažko reikia, bet nežinau ko...
- Taip, kiekvieną dieną... (dar stipriau juokiasi).
 
- Esu priverstas paklausti. O su kokiais klausimais ateinama kas antrą, nebe kiekvieną dieną? Ar būna įdomesnių, juokingesnių, kuriozinių situacijų?
- Tai, ką dabar prisiminiau, nėra juokinga. Ateina pas mane ir klausia: kokį akmenėlį man tu išrinktum? Kartais man ateina toks pajautimas, ir tada sakau – šitą! Paduodu į rankas. Būna dar paklausiu, gal nori išsitraukti kortą? Ištraukia kortą ir išsitraukia tą, kurią padaviau...
Arba žmogus kokį pusvalandį renkasi, žiūrinėja, tada sakau jam pabandyk ametistą. Jis paima jį ranką ir sako: taip, šito ir ieškojau. O būna ateina, nieko neieško, paima į ranką akmenuką ir sako: šitas.
 
- Galbūt galima sakyti, kad akmenėliai tau gerąja prasme yra tam tikra liga, priklausomybė?
- Taip, kai kas juokauja, kad yra ta akmenligė. Bet aš tai vadinu meile akmenims. Būna etapai, kai žmogui norisi kristalų, ir labai daug. Bet ateina toks laikas, kai jų nebereikia, kai prisisotini kaip kokių vitaminų. Tada žmogus nebenešioja, nenaudoja, o po kurio laiko vėl atsiranda stiprus ryšys, noras ir trauka.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!