Juozas Liesis (40), renginių vedėjas, buvęs grupės „Bavarija“ narys, dviejų vaikų – Meilės ir Rojaus-Juozo - tėvas. Nors po skyrybų su žmona vaikus mato rečiau, Juozas sako, kad laikas praleistas su jais labai svarbus. Paprašytas apibūdinti tėvystę vienu sakiniu, susimąstė, bet nusišypsojo ir pažadėjo pagalvoti. Atsakymas – pokalbio pabaigoje...
- Artėja Tėvo diena. Pats esate dviejų vaikų tėvas. Ar tikitės ypatingo sveikinimo ta proga? Kokia būtų geriausia dovana jums?
- Ačiū už priminimą. Pirmoji galvon šovusi mintis – man kiekviena susitikimo su vaikais diena yra Tėvo diena. Matau juos labai retai – du kart darbo dienom ir tik kas antrą savaitgalį. Tad jei Tėvo diena yra šventė, (pažiūri į kalendorių) šis sekmadienis mums bus trigubai ypatingas: pirma, vaikai su manim. Antra - Tėvo diena ir trečia, kaip spėju, kas mano vaikams svarbiausia – vaikų diena! Teks išpildyt seniai duotą pažadą - sutvarkyti meškerę, rinkt judriausius raudonus sliekus ir smagiai plepant laukt alkanų karosų (šypsosi). Kartu ir sumuštinių su arbata užkąsim.
- Esate išsiskyręs. Ar lengva dalintis vaikais su buvusia žmona?
- Dalintis... Juokinga skamba. Dalintis lyg dalintis perlų lobį, va tas man, anas tau arba ai – per pusę... Kažkaip bandau juokauti įdaiktindamas. Matau, kad trumpai neatsakysiu. Žodis dalintis mano galvoje visų pirma siejasi su daiktas. Vaikai... Jie atėjo iš Eglės (J.Liesio buvusi žmona - red. past.) ir manęs. Aš norėčiau, kad jie būtų mano ir tik mano. Deja, beje, ir ačiū Dievui, jie bus tik sau. Meilė ir Rojus-Juozas priklauso tik patys sau, tad ir jų norėdamas, norėdamas to džiaugsmo, kuris kelia lūpų kampučius ir sukelia jausmą, susipynusį su džiaugsmu bei ašarom krūtinėj, norėdamas būti svarbus (realiai - svarbus žmogus) jų vaikystėje, aš jų negaliu dalinti ar dalintis. Viskas, ką aš galiu dalintis, - laiką pabūti su vaikais. Tą laiką padalino teismas. Per savaitę su vaikais būnu ne mažiau 10 ir ne daugiau 44 val. Kartais būna išimčių. Ar norėčiau tai pakeisti? Tikrai taip. Manau, kad po trečiųjų vaiko gyvenimo metų, laikas su jais turi būti dalinamas lygiai per pusę abiem tėvam – pareigas auginti vaikus turi abu tėvai, tad ir abu privalo tam skirti maksimalią savo gyvenimo dalį. Vaikystė, o ir gyvenimas per trumpas, kad išsisukinėtum nuo atsakomybės būti tėvu.
- Kaip pavyksta išlaikyti tėvišką ryšį su vaikais?
- Ryšis su vaiku. Jei jį galėčiau išmatuoti... Daug eurų uždirbčiau (šypsosi). Kai jis yra, kai jaučiu jį, jaučiuosi „kietas“. Štai ir dabar šypsausi, jaučiuosi laimingas. Kai jo nėra, tada pykstu, kartais labai, labai. Tada bandau kalbėti ką ir kodėl jaučiu. O tai sunku. Bet pastebėjau, kalbant tas ryšis sugrįžta. Vėl nusišypsau – esu laimingas, kai jaučiu tą kažką, kas yra tarp manęs ir mano Meilės, tarp manęs ir mano Rojaus – Juozo - tarp abiejų mano vaikų.
- Kas dažniau serga – jūs ar vaikai?
- Be jokių klausimų – vaikai. Meilė jau išsirgo didžiąją dalį vaikystės ligų, Rojus-Juozas - dar pačiam „ligmetyje“. Abu linkę į peršalimo ligas – nosis, ausys, gerklės, bronchitai. Klinikos ir palatos kiekvieną žiemą. O ir kitais metų laikais būna. Bandau ligas sportu ir mišku vaikyti. Gal tai tiesiogiai sveikatos negerina, bet džiaugsmu mus visus perlieja (šypsosi).
- Esate dalyvavęs mėgėjiškame dviračių maratone. Ar dažnai sportuojate, mėgstate aktyvų laisvalaikį?
- Tikrai nesu aktyvus sportuotojas. Buvo laikas – bėgiojau asfaltu ir miškais žemėlapį kaip vėliavą keldamas. Dabar kartą per savaitę lankausi jogos treniruotėse. Man labai patinka. Kelios dienos po to man būna ypač mielos, malonu jausti kojas, rankas, nugarą, be to, pastebėjau, kad ir naktiniame klube muzika lengviau mano sąnarius judina. Štai ir šokiai patinka. Aktyvus aš (šypsosi).
- Ką manote apie sveiką mitybą? Ar pats praktikuojate?
- Jūs apie ekologiškus obuolius, serbentus ir vyną? Na, jei vynas, tuomet man nesvarbu koks. Aš toks gurmanas, kad man „kagoras“ ar koks „gevurztraminen“ yra lygiai tas pats. Na, nebent žinau, kad kartu skanaujanti moteris daugiau šypsosi konkretaus vyno kamštį ištraukus. Manau, kad sveikiausia – maitintis, judėti, mokytis ir miegot. O visa kita...
- Daug metų buvote grupės narys, ir dabar dirbate renginių vedėju. Ar galima sakyti, kad pramogų verslas kenkia sveikatai?
- Tikrai taip. Tiesiog ėda. O dar vakarėliai, narkotikai, alkoholis, skirtingos moterys. Jokių galimybių mirt senam. (šypsosi) Bet koks darbas yra paprastas, bet koks darbas yra ypatingas. Kaip skirtingi esam mes, žmonės, taip skirtingai darome darbus, kurie mums patinka. Mane mano darbas turtina, džiugina bei vaikus mano maitina.
- Ko palinkėtumėt kolegoms – tai yra vienišiems (ir ne tik) tėvams?
- To linkiu ir visiems vyrams – vaikų. Daug ir dabar!
- Kaip apibūdintum tėvystę vienu sakiniu?
- Būti tėvu? Svarstau – ieškoti, kas aš esu vaikams, būti su vaikais, klausytis vaikų ir paprasčiausiai būti savimi - vyru su visom savo atsakomybėm, laisvėm, džiaugsmais, iššūkiais, įsipareigojimais ir paklydimais. Gal tai reiškia, kad būti tėvu tai yra būti žmogumi. Kažkaip labai jau atsakingai ir marcinkevičiškai nuskambėjo. Tai juokaujant išeitų, kad būti tėvu – Marcinkevičių su Kubilinsku paeiliui rimuot (juokiasi). Panašiai, bet ne tai. (kraipo galvą) Jaučiu, kad yra kažkas svarbesnio. Kada aš jaučiuos tėvu? Kai nuo vaikų veido nubraukiu plaukus, kad gražias jų akis matyčiau, kai juos apsikabinu, kai stipriai, stipriai prie krūtinės glaudžiu savo Meilę ir Rojų-Juozą. Štai tada esu tėvu.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: