- Jonai, koks tolesnis planas uždarius Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro durims? Scena jūsų!
- Kursiu savo teatrą. Uabą jau atidariau, liko viską užkurti: surasti rėmėjus, darbuotojus, sukurti projektus, idėjas. Pastarųjų netrūksta. Tai veikla širdžiai ir savirealizacijai, bet kas žino, kas iš to išsirutulios. Tam reikia ir finansų, ir komandos, todėl, galima sakyti, kol kas poilsio režimu visą tai darau.
 
- Skamba ambicingai...
- Sukurti tokį teatrą, kaip Operos ir baleto be valstybės pagalbos ir daug milijonų neįmanoma. Opera kainuoja bangiai. Pirma ieškai finansavimo, paskui įgyvendini projektus. Pradžioje viskas vyksta iš idėjos, tik vėliau galima tikėtis pajamų ir publikos generavimo iš veiklos. Turiu tikslą sukurti teatrą, kuris nebūtų tik epizodinis, o nuolatinis, turintis savo repertuarą. Iki to dar daug metų. O kol kas daug dainuoju – šiuo metu važiuoju į koncertą Joniškyje. Dainavimui skiriu daug laiko – gerokai daugiau nei anksčiau. Grįžtu prie kūrybos.
Be to, mano vadovavimo patirtis labai didelė. Mažų įmonių nemokėčiau valdyti, todėl ateityje numatau dirbti stiprioje ir didelėje organizacijoje, su didelėmis ambicijomis ir resursais, kur daug žmonių. Kas tai bus per kompanija, lai atskiedžia ateitis… Pamatysime netrukus, o kol kas galvoju apie dainavimą, poilsį, rūpinuosi, kaip pamaitinti savo sielą ir sveikatą. Du tris mėnesius skirsiu laiko tik sau pačiam ir aplinkai. Nesuprantu, kaip galima neišnaudoti šios galimybės leisti sau persikrauti.


 
- Sėdėjimas valdininko kėdėje sukėlė meno alkį? Menininkas užsiimdamas vadyba savo kūrybinį potencialą, ko gero, menkai panaudoja… Pajutote saviraiškos spragą?
- Tikrai taip. Dirbdamas valstybiniame sektoriuje negalėjau įgyvendinti kūrybinių idėjų. Daug sumanymų pats sufleravau, generavau, bet savo kūrybiškumą padėdavau į lentyną. Tam buvo Meno taryba, o pačiam prie to teko prisidėti tik idėjomis. Rūpintis reikėjo platesniais interesais. Kai esi samdomas vadovas, savo interesus tenka nustumti į šalį.
 
- Sakėte dabar vėl pradėjęs koncertuoti. Ar balsas per tuos pertraukos metus nenusėdo?
- Pagerėjo! Balsas skamba gerai. Dainuoju geriau nei bet kada anksčiau. Važinėsiu po Lietuvą koncertuoti, manau turiu, ką parodyti.
Per gyvenimą teko koncertuoti daug kur: ir didžiosiose scenose ir komerciniuose renginiuose, vestuvėse. Mane kviečia tiesiog atlikti koncertinę programą. Jei mano atliekama muzika kam nors reikalinga ir man sukuria geras sąlygas koncertuoti, moka už tai pinigus, neskirstau, kam teikti prioritetą – mero inauguracijai ar vestuvėms. Dažnu atveju dideli komerciniai renginiai gali daugiau užmokėti, honorarai skiriasi dešimtimis kartų. Finansinis aspektas svarbu, bet jei yra gera nuotaika, galiu ir nemokamai už stalo padainuoti. Dainavimas man nėra darbas – tai šis tas daugiau. Kaip vienuoliai meldžiasi šešis kartus per dieną, taip ir aš noriu tiesiog dainuoti ir tobulėti.


 
- Sėkmę bandėte ir politikoje. Aktyvus esate visapusiškai?
- Maniau, kad liksiu Operos ir baleto teatre. Man įdomus ir pats miestas, veiklos susijusios – ribojasi žemė, turime bendrų užduočių su savivaldybe. Maniau tai bus puikus šansas Vilniaus kultūrai, nes daugelio miestų valdžioje ji nevaidina didelės reikšmės – atsiduria tik trečioje eilėje. Vilniuje per mažai dėmesio kultūrai. Operos ir baleto teatras – sostinės identitetas, todėl norėjau būti sprendimų priėmėjų gretose. Kadangi manęs neperrinko, prisipažinsiu, nebuvo jokio intereso po to būti taryboje. Kai išeini iš įstaigos, vardan kurios norėjai eiti į valdžią, nebelieka motyvacijos, stipriai suabejojau savimi, ką ten veiksiu. Supratau, kad manęs šiame etape nereikia. Būdamas miesto politiku ir teatro vadovu galėjau daug nuveikti. Neabejoju, jog prie politikos dar sugrįšiu, man įdomu. Tik bėda, kad būnant politiku tavo veikla labai apribota, negali plačiai reikštis. Iškart krenta šešėlis, kad esi vagis, susitepęs… Realybėje, tie kas nueina į Seimą, gerokai susisiaurina savo veiklą ir gerokai mažiau gauna pajamų. Man užteko tik pirminės mažos žinutės, kad eisiu į politiką – pasipylė tiek komentarų… Politika – baisi stigma.
 
- Kadangi jau apie politiką…Kaip karas Ukrainoje paveikė mūsų šalies kultūrinį gyvenimą? Mūsų visuomenė atsisako rusijos meno, didžiųjų jos kūrėjų, pakito ir teatrų repertuarai?
- Aplink skambanti rusų kalba mus emociškai veikia. Net vaikams nebesinori rodyti filmukų rusų kalba. Jų kultūra, kalba mums asocijuojasi su agresija. Natūraliai norisi išstumti jų kultūrą iš mūsų akiračio. Dabar yra puiki galimybė pamatyti ką nors daugiau nei tik Puškiną. Atsiranda galimybė susipažinti su Ukrainos, Bulgarijos kūrėjais. Yra daug gražios neatrastos muzikos. Žmonės pailsės, kai ką pamirš, o kas bus verta – prie to sugrįš. Karas nesitęs amžinai, todėl po truputį vėl viskas stos į savo vėžes. Vokiečių kultūra praėjus daug metų dar iki galo nesireabilitavo. Apie jų kompozitorius dar visokių minčių kyla. rusijos agresija taip pat ilgai nebus užmiršta. Vis dėlto Lietuvoje jų kultūra liks, tik gerokai mažiau. rusų kultūra dar ilgai gydysis žaizdą. Jei rusų kultūra buvo ginklas ateiti į europiečių širdis, dabar viskas atvirkščiai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!