- Neseniai pasklido žinia, jog jūs ir jūsų kolegos užsikrėtėte COVID-19... Bet juk saugojotės, laikėtės rekomendacijų, o infekcija vis tiek neaplenkė...
- Tas ir yra keisčiausia, Nacionaliniame operos ir baleto teatre laikėmės visų rekomendacijų dėl saugos bei higienos dar gerokai po karantino. Vengėme didelių susibūrimų, ribojome žmonių srautus, visur buvo lengvai prieinamas dezinfekcinis skystis. Pats tiek darbe, tiek laisvalaikiu taip pat paisiau visų rekomendacijų ir nors žinojau, kad šis virusas sklando tarp mūsų, nesitikėjo, kad pats galėčiau užsikrėsti.
Tiesą sakant, kai vieną dieną pasijutau prasčiau, maniau, jog dėl visko kaltas mašinos kondicionierius arba maudynės šaltoje upėje. Nesu linkęs sirgti. Gripu nesirgau gal penkiolika metų. Niekuomet nesergu savaitę, nebūna aukštos temperatūros. Maniau, taip bus ir dabar. Bet, pradėjus jaustis prasčiau, nusprendžiau privačiai pasidaryti testą.
 
- Testo rezultatas buvo netikėtas?
- Tikrai taip. Kai pamačiau žinutę, jog rezultatas teigiamas, maniau, kad tai gerai, juk teigiamas. Tik po to suveikė protas ir išgąstis. Kitą dieną pasijutau dar prasčiau ir nuvykau pasirodyti medikams. Jie patarė būti namuose ir stebėti būklę, blogėjant – grįžti. Į ligoninę grįžau po trijų dienų, jausdamasis itin prastai. 
 
- Sirgote sunkiai ar pavyko išvengti dirbtinės plaučių ventiliacijos?
- Sirgau vidutiniškai sunkiai. Dirbtinės plaučių ventiliacijos neprireikė. Tačiau kelias dienas gulėjau su deguonies kauke, mat buvo pastebėta, kad mano kraujas sunkiai pasisavina deguonį. Man spengė ausyse, skaudėjo raumenis ir atrodė, kad odą degina taip, tarsi būčiau kelias valandas praleidęs karštoje saulėje ir stipriai įdegęs. Kelias dienas buvo labai prastai. Galiausiai man buvo pritaikytas gydymas su jau persirgusio COVID-19 žmogaus kraujo plazma, kad greičiau pasigamintų antikūnai. Vėliau paskirti ir amerikietiški antivirusiniai vaistai. Visa tai davė gerų rezultatų, pradėjau sparčiai sveikti. Ligoninėje praleidau dvi savaites. Tiesa, iki šiol jaučiu, kad du rankos pirštai yra mažiau jautrūs už kitus. Manau, kad tai ilgo gulėjimo ir užspaustų nervų pasekmė. 
 
- Kaip leidote dienas palatoje, kai nebuvo galima nei po koridorių pasivaikštinėti, nei vasaros oru pasidžiaugti?
- Na, pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad Santaros klinikos ir skyrius, kuriame gulėjau, įrengtas tikrai puikiai. Viskas nauja, modernu. Nepaisant to, ligoninėje jaučiausi tarsi kalėjime. Duris su magnetine kortele atidaro tik personalas, aš kortelės neturiu ir negaliu niekur išeiti. Nebuvo galima atidaryti langų. Kurį laiką tiesiog gulėjau kamuojamas aukštos temperatūros ir neveikiau nieko. Koronavirusas mane privertė sustoti ir atsitraukti nuo visko. Pasijutęs kiek geriau, pradėjau žiūrėti serialą, ko įprastai nedarau. Visai patiko. Galiausiai perskaičiau ir Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“, kurio specialiai neskaičiau tuomet, kai skaitė visi. Maniau, bus banalus. Stipriai klydau, dabar skaitysiu visus jos kūrinius. (Šypsosi.) Labai gelbėjo vaizdas pro langą į nuostabų parką ir jo medžius. 
 
- Visi jau pavargę nuo žinių apie koronavirusą, tačiau medikai įspėja, kad atsipalaiduoti negalima ir pasigirsta raginimų vengti masinių renginių. Ką apie tai manote?
- Manau tą patį, ką maniau iki persirgimo COVID-19. Mes privalome būti budrūs, saugotis patys ir saugoti kitus. Neturėtume ignoruoti simptomų, jeigu juos jaučiame, neturėtume to slėpti, kad netaptume užkrato šaltiniu kitiems. Geriau jau išsitirti privačiai ir perspėti kitus. Neturėtų būti toleruojami kosintys vaikai mokyklose ar darbuotojai biuruose. Dėl saugumo geriau vengti nebūtinų susitikimų ir ilgo buvimo uždarose patalpose. 
Kita vertus, turime suvokti, jog šis virusas greičiausiai ir liks mūsų gyvenimuose, kaip kad lieka kitos ligos ar negandos. Reikia išmokti su tuo gyventi. Turime saugotis, bet nemanyti, kad tai - vienintelis ir svarbiausias dalykas mūsų gyvenimuose. Svarbios ir kitos ligos. Svarbios ir visos kitos mirtys ar netektys, kiti įvykiai pasaulyje, kaip kad dabar kaimyninėje Baltarusijoje. Turime būti budrūs, bet neiti į kraštutinumus. Kalbėdami tik apie šį virusą, sukelsime sau daug kitų ligų, ypač pakenksime psichinei sveikatai. Žmogus - sociali būtybė, mums reikia vieniems kitų. COVID-19 - ne vienintelė mūsų problema.
 
- Kaip į jūsų ligą ir ilgą saviizoliaciją reagavo vaikai?
- Vaikai (Vakarė ir Dobilas – red.past.) šiuo metu yra išsiųsti į sanatoriją gerai praleisti laiką, pasisveikatinti. Stengiuosi jų pernelyg nebauginti ir kol jie išvykę, tikiuosi atgauti jėgas. Bet turiu pasakyti, kad per visą sirgimą koronavirusu sunkiausia buvo nematyti savo vaikų, būti be jų. Nemoku paaiškinti to jausmo, bet be vaikų yra labai sunku. 
 
- Jau gavote galutinį neigiamą COVID-19 testo rezultatą, esate oficialiai sveikas. Kaip leidote laiką namuose, laukdamas galutinio atsakymo?  
- Nors ir grįžęs iš ligoninės turėjau izoliuotis namuose, laiką leidau gana turiningai. Prisijungiau prie nuotolinių LNOBT pasitarimų, nes privalau sekti darbo naujienas. Taip pat skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, kurių nespėjau peržiūrėti seniau. Bet svarbiausia, kad dabar jau esu sveikas, galiu grįžti į normalų gyvenimą ir darbą. 
 
- Turėjote progą pasimėgauti šia vasara, paatostogauti, pakeliauti?
- Laimė, spėjau. Keliavau po Lietuvą, trumpam buvau išvykęs į Latviją. Vasaros Lietuvoje tokios, kad nebereikia nei į turkijas keliauti. Pakankamai karštų dienų turime čia, gražių vietų taip pat. Vien ką reiškia poilsis prie mūsų ežerų. Pasaka. 
 
- Esate aktyvaus ar pasyvaus laisvalaikio mėgėjas? 
- Sakyčiau, labiau tarpinis variantas. Kartais norisi laiką leisti aktyviai: visur dalyvauti, su draugais pažaisti krepšinį ar plaukti baidarėmis. O kartais norisi ramiai pasėdėti su knyga ar tiesiog patinginiauti. Taip manyje ir kovoja šios dvi jėgos - aktyvumas ir tinginystė. (Šypsosi.)