- Jelena, ar teisybė, kad asmenų su negalia integracijos srityje ėmėte dirbti atsitiktinai?
 
- Teisybė. Tokių minčių niekada neturėjau.
Nuo vaikystės aktyviai sportavau – lengvąją atletiką, plaukimą. Rezultatai buvo neblogi, tad mama priėmė sprendimą, jog man reikėtų būti tarp tokių pačių žmonių. Įsitraukiau į nevyriausybinės organizacijos, vienijančios žmones su negalia, veiklą, sportavau. Kadangi buvau aktyvi, organizacija pakvietė padėti protokoluoti renginį. Jame atsitiktinai susipažinau su vienos didžiausių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų vadove, kuri man pasiūlė ateiti dirbti. Atėjau truputį pagelbėti, o pradirbau ten trylika metų.
Dirbdama šį darbą matau prasmę. Rodos, nieko stebuklingo nedarydama, tik suprasdama, ką reiškia turėti negalią, galiu paskatinti ir motyvuoti kitą keisti požiūrį į save ir priimti save tokį, koks esi.
 
- Visada priėmėte save tokią, kokia esate?
 
- Mano tėvai nė karto gyvenime neleido man pajusti, kad esu kitokia. Pamenu, reikėjo eiti į mokyklą, o aš nemokėjau užsirišti batų raištelių. Sakau tėčiui: „Užrišk raištelius“. O jis: „Parodysiu kaip, užsiriši pati.“ Ir aš užsirišau.
Tėvai niekada neleido man pagalvoti, kad ko nors negaliu – man tas jausmas nepažįstamas. Berniukai manimi domėjosi, mokykloje visada buvau tarp lyderių, aktyvi. Aukšta-žema, blondinė-brunetė, su ranka… o aš be rankos. Na, ir kas?


 
- Smalsu, kodėl nustojote sportuoti?
 
- Paauglystė. (Juokiasi.) Plaukimas reikalavo daug laiko, nusibodo baseinas, chloras, nebenorėjau ruoštis varžyboms. Svajojau veikti ką nors kita.
Kaip tik tuomet man siūlė važiuoti į paralimpines žaidynes, bet atsisakiau ir plaukimą mečiau. Visgi sportas visuomet liko mano gyvenime. Mėgstu aktyviai leisti laiką, užsiimti ekstremalia veikla.
 
- Pavyzdžiui?
 
- Prieš trejus metus nušokau su guma nuo tilto. Vėliau norėjau su guma iššokti iš oro baliono. Jau pakilome, bet išsigandau. Dar patinka nardyti: esu nardžiusi ir Egipte, ir Trakuose.
Dabar turiu tikslą išsilaikyti teises ir važinėtis motociklu. Vairavimo mokyklos neturi specialių motociklų, reikia įsigyti savo – pritaikytą. Dabar sezonas jau baigėsi, bet kitais metais grįšiu prie šio klausimo.
Gyvenime turi būti balansas: turiu kaip nors kompensuoti sėdimą darbą. (Juokiasi.)
 


- Kaip šiandien žmogų su negalia mato visuomenė, verslas?
 
- Tais laikais, kai universitete studentams pasakodavau apie negalią, paskaitos pabaigoje pasakydavau, kad ir pati ją turiu. Studentai pasilenkdavo pažiūrėti po stalu. Parodydavau rankos protezą ir paklausdavau: „Atėjau kaip vadovė, pristačiau jums temą, susikūrėte apie mane įvaizdį. Kas pasikeitė, kai pasakiau, kad turiu negalią?“ Visi sutikdavo, kad niekas nepasikeitė. O jei būčiau atėjusi kaip „Jelena, kuri turi negalią“?
Džiaugiuosi, kad šiandien išgirdę apie žmogų su negalia nebenustembame. Daug kalbama apie toleranciją, skirtingų žmonių priėmimą. Mokytojų dienos proga sūnaus klasėje buvo atvirų durų diena, tėvai pasakojo, ką veikia darbovietėse. Aš vaikams kalbėjau apie negalią. Jie nenustebo – klausėsi, daug žinojo ir turėjo supratimą, kad dėl negalios nesi kitoks. Stigmų tikrai mažėja.
Kalbant apie verslą, būtina keisti požiūrį. Visi nori daug uždirbti ir nesvarbu kokiais resursais. Trūksta socialinės atsakomybės. Turėtų būti riba: nuliukų jau pakanka, laikas atsigręžti į žmogų. Įdarbinti reikia ne žmogų su jo negalia, bet žmogų su jo kompetencijomis.
Dar man nepatinka žodis inkliuzija. Jeigu mes visi vienodi, kam ta inkliuzija?
 
- Jums pačiai kada kilo problemų įsidarbinant?
 
- Matote, niekada neidavau pas darbdavį su savo negalia – apie ją nė nepasakodavau. Eidavau su kompetencijomis. Blogos patirties įsidarbinant niekada neturėjau, bet tikrai žinau, kad istorijų yra įvairių. Matyt, vėl grįšime prie to, kad pirmiausiai reikia priimti save.
Negaliu tikėtis, kad mane įdarbins vien todėl, kad turiu negalią. Privalau pasirinkti tinkamą profesiją – tokį darbą, kurį tikrai galėsiu dirbti, priklausomai nuo to, kokią turiu negalią. Ir toje srityje turiu į save investuoti, rodyti kompetencijas, bet ne negalios statusą. Negalios statusas reikalingas tik protezo kompensacijai gauti.
Požiūris į save priklauso ir nuo tėvų. Jausdami, kad vaikai pažeidžiami, tėvai pernelyg juos saugo, globoja ir sukuria šiltnamio efektą. O tai atsigręžia prieš juos pačius: vaikai neturi savarankiškumo įgūdžių, neretai būna aukos pozicijoje ir laukia, kada kas padės, bijo suklysti, galvoja, kaip į juos pažiūrės.
 
- Apie tą pasižiūrėjimą… Ar jis žeidžia?
 
- Jeigu gatvėje eis mergina žaliais plaukais, mes visada į ją apžiūrėsime. Kodėl tada turiu tikėtis, kad į mane, vilkinčią trumpomis rankovėmis ir matantis metalinei rankai, žmonės nepasižiūrės? Mes priimame informaciją akimis. Kitiems įdomu – gal jie niekada nieko panašaus nematė. Puikiausiai tą suprantu – tai yra tiesiog smalsumas.
Žinoma, yra dalis žmonių, kuri dėl to įsižeidžia ar įsiskaudina, nes galvoja, ką apie jį galvoja. Ir visas psichologines problemas susikuria patys.
Realybė tokia, kad reakcijų sulauksime įvairių. Pavyzdžiui, kartą viršijau greitį ir mane sustabdė policijos pareigūnas. Sako: „Praeikime, surašysime protokolą“. Pasiėmiau rankinuką, kabinu ant dirbtinės rankos. Pamatęs policininkas suglumo: „Jėzus Marija, viskas gerai, jūs važiuokite, atsiprašau, važiuokite“. (Juokiasi.)
 


- Kiek šalyje pasistūmėjome pritaikydami aplinką visiems?
 
- Pokyčiai vyksta, bet dar tikrai yra ką keisti.
Vis dar turime daug įstaigų, kur pakliūti neįmanoma. Pavyzdžiui, rajone, kuriame gyvenau, vaistinė buvo visiškai nepritaikyta. Atvažiuoja žmogus su vežimėliu, o ten – daugybė laiptų.
Kai pastatome pastatus ir juos reikia perdaryti, čia yra bėda. Tačiau dabar statytojai jau mąsto apie pritaikymą visiems.
Svarbiausia, kad ši karta, kuri dabar mokosi mokykloje, girdi apie pokyčius, apie mamas su vežimėliais, vyresnio amžiaus žmones, žmones su negalia ir supranta, kad tai nėra uždaros socialinės grupės. Gyventi aktyviai turi būti patogu ir lengva visiems.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!