Geriausiu režisieriumi šių metų „Auksinės gervės“ apdovanojimuose išrinktas Ignas Jonynas (43). Jo filmas „Lošėjas“ nominuotas dešimtyje kategorijų ir pelnė net šešias gerves. Režisierius tvirtinimu, kino juostoje pasirodančiais ligoninės vaizdais buvo siekiama atspindėti ne medicinos pasaulio tikrovę, o visuomenės sąmonę ir jos sumaterialėjimą.
- Prieš sukurdamas pirmąjį filmą dirbote teatre, radijuje ir kūrėte reklaminius klipus. Kas paskatino pasukti kino filmų režisieriaus keliu?
- Nuo pat studijų pradžios norėjau kurti fimus, bet taip susiklostė, kad debiutavau su ilgametražiu filmu tik dabar. Diplominiam darbui turėjau sukurti trumpametražį filmą, bet kadangi gyvenome neramiais permainų laikais, prodiuseris dingo palikęs skolas ir išleidęs pinigus kitiems projektams. Taigi užtruko, kol vėl pasitaikė galimybė grįžti į kiną.
- Jūsų filme vaizduojami gydytojai ir ligoninė. Kaip pasirinkote tokius įvaizdžius ir tokią aplinką?
- Greitosios pagalbos aplinka buvo pasirinkta dėl ribinės situacijos – kai sprendžiasi ligonio likimas, atsiskleidžia kiekvieno moralinis pasirinkimas. Filme situacijos sutirštintos ir ne visai atitinka realybę, bet esu dėkingas konsultavusiems medikams, kurie padėjo sukurti kiek įmanoma realistiškiau atrodančią istoriją.
- Esate minėjęs, kad ir pačiam teko dirbti gydymo įstaigoje. Buvote psichiatrinės ligoninės sanitaras. Kokios įtakos filmo turiniui turėjo ši patirtis?
- Kūryboje praverčia bet kokia žmogiška ar profesinė patirtis. Negaliu pasakyti, kad ką nors konkretaus panaudojau iš savo, kaip psichiatrinės sanitaro, patirties, bet tam tikri tarpusavio santykiai tarp gydytojų ir pacientų, žinoma, turėjo įtakos. Kita vertus, dirbau sovietinių laikų saulėlydyje - nuo to laiko viskas stipriai pasikeitė.
- Psichiatrinės sanitaras – viena nepatogiausių profesijų medicinos srityje. Kas Jus atvedė į šias pareigas?
- Smalsumas ir praktinė užduotis. Buvau studentas, o studentai nėra labai turtingi. Mano draugas studijavo psichologiją, dirbo sanitaru ir pasiūlė įsidarbinti. Pats darbas man buvo įdomus ir dėl žmogiškojo pažinimo. Niekada anksčiau su ta sritimi nebuvau susidūręs. Buvo sudėtinga: turėdavau dirbti naktimis, o ryte kulniuodavau į paskaitas. Pradirbęs vienerius mokslo metus supratau, kad tai veikla, sukelianti per daug emocijų.
- Ar filme vaizduojama ligoninės aplinka atspindi Jūsų požiūrį į medicinos pasaulį? Ką pats manote apie ligonines ir gydytojus?
- Kaip minėjau, istorija yra išgalvota ir neturi tiesioginių sąsajų su konkrečiais pavyzdžiais realybėje. Kad išvengtume nereikalingų asociacijų su tikromis įstaigomis, netgi sukūrėme savo greitosios pagalbos darbuotojų aprangą. Noriu pabrėžti, kad filmas yra ne apie medikus ir mediciną, o apie mūsų visuomenę bei gręsiančias materialistinio pasaulio įtakas mūsų pasaulėžiūrai. Medicinos pasaulis pasirinktas kaip dėkinga kritinių būsenų aplinka. Rašydami scenarijų lankėmės daugelyje ligoninių ir greitosios pagalbos stočių bei sutikome daug puikių specialistų, profesijai atsidavusių žmonių. Taigi filmas tikrai nėra realybės atspindys. Kalbant apie patį medicinos pasaulį, aš manau, kad jis nėra išskirtinis nuo kitų. Kiekvienas mūsų anksčiau ar vėliau susiduriame su gydymo įstaigomis ir turime skirtingų patirčių – tiek teigiamų, tiek neigiamų.
- Kalbant apie „Lošėją“... Lošimas – rizikingas užsiėmimas. Ar pats mėgstate riziką?
- Daugiau rizikuoju kūryboje nei gyvenime. Azartinių žaidimų vengiu. Kelis kartus buvau kazino, bet žaidimas manęs „neužkabino“. Turiu didelę šeimą, tris vaikus. Daug rizikuoti man neverta. Kita vertus, užsiiminėju ekstremaliais sportais. Tuo mano gyvenime rizika ir apsiriboja.
- Kam teūkiate pirmenybę – darbo ar šeimos reikalams?
- Tai labai glaudžiai susiję dalykai. Kartais tenka dirbti darbus tam, kad galėtum komfortiškai jaustis šeimoje, o kartais tenka paaukoti darbo reikalus, kad galėtum pabūti su šeima. Aš esu kuriantis žmogus. Mano darbe daug kas priklauso nuo aplinkybių – nėra nei laiko limitų, nei aiškių planų.
- Priimdamas sprendimus elgiatės spontaniškai ar apsvarstote visus „už“ ir „prieš“?
- Priklauso nuo situacijos, kurioje atsiduri. Kartais pirmas intuityvus įspūdis būna teisingesnis už profesionalų loginį dėliojimą.
- Kiek dėmesio skiriate sveikatos tausojimui, pavyzdžiui, sveikai mitybai ar sportui?
- Sportuoju, bet nereguliariai. Filmavimo procesas yra labai intesyvus ir reikalauja nemažai jėgų, tad stengiuosi palaikyti formą. Su mityba sekasi kiek sunkiau. Mano darbas dažnai būna nenuspėjamas, todėl labai sunku maitintis reguliariai. Filmavimas kartais nusitęsia net iki paros. Po tokių filmavimų dažniausiai priaugu svorio. Norėdamas šiek tiek susigrąžinti formą, nueinu į sporto salę ar baseiną, pakilnoju svarmenis.
- Kokia veikla užsiimate laisvalaikiu? Ar gyvenate aktyvų gyvenimą?
- Pradėjau užsiiminėti jėgos aitvarais ir mokausi važinėti riedlente. Su šeima visuomet važiuojame slidinėti į kalnus, o vasarą miname dviračius – atostogaujame pakankamai aktyviai.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: