- Turbūt geriausia būtų pradėti trumpai pristatant, kas yra empatiškas bendravimas, kiek plačiau žinomas anglišku terminu „nonviolent communication“ (liet. nesmurtinė komunikacija)?
- Paprastai kalbant, tai – keturių žingsnių kalbos modelis, kuris padeda išgirsti jausmus ir poreikius, geriau save suprasti, kartu su empatija išgirsti ir kitą žmogų, jo jausmus, poreikius, idant būtų galima komunikuoti ir rasti sprendimus, kurie atliepia abiejų poreikius.
 
- Kokius keturis žingsnius turime žengti, kad mūsų bendravimas taptų empatiškas?
- Pirmasis – pastebėjimas. Jame svarbu atkreipti dėmesį į savo mąstymą ir tai, kaip matome bei vertiname (o vertiname viską, ką matome, klijuodami etiketes gera – bloga, teisinga – neteisinga). Galime pagauti save mąstant: „tu esi tinginys“ arba „savanaudis, galvojantis tik apie save“. Pirmas žingsnis kviečia atskirti vertinimus, mintis nuo to, kas realiai vyksta, nuo to, kas yra objektyvu.
Sakydama žmogus tinginiauja, galbūt turiu mintyje, kad tris dienas iš eilės grįžęs iš darbo įsijungė televizorių ir jį žiūrėjo bent dvi valandas.
Antras žingsnis kviečia pastebėti, kokia yra mano reakcija, sekti kylančius jausmus, kai matau, kad tu tris dienas iš eilės įsijungi ir žiūri televizorių. Svarbu atskirti mintis nuo jausmų.
Mintys gali sakyti: „tu tinginys, su tavim kažkas negerai, tau reiktų pasikeisti“. O savo jausmus galima įvardyti. Netgi yra jų sąrašai, kad būtų lengviau susitikrinti, ar man skaudu, ar pikta, esu nusivylusi.
Trečias žingsnis – poreikiai. Noriu pastebėti, į kokius bendražmogiškus poreikius mano jausmai bando atkreipti dėmesį. Jei jaučiu pyktį, liūdesį, nusivylimą, vadinasi, man kažko trūksta, negaunu to, kas man svarbu kaip žmogui. Tuomet galiu pastebėti, kokių poreikių išpildymo man reikėtų. Galbūt bendradarbiavimo, galbūt pasitikėjimo, gal saugumo.
Ketvirtas žingsnis – prašymas. Sudėlioti jį žodžiais be kaltinimo, be reikalavimų. Kokio veiksmo ar pokyčio norėčiau, kad mano poreikiai būtų atliepti. Jiems atliepti yra milijonai strategijų.
Dabar mes jau galime eiti į dialogą. Žmogus gali sutikti, arba ne. Tokiu atveju galime pasidairyti, kokie jo poreikiai trukdo dialogui, kuris vyksta per šiuos keturis žingsnius.


 
- Pabandykime visą tai, ką dabar kalbėjome, pačiupinėti fiziškai įvildami į praktinius pavyzdžius ir situacijas. Jeigu ateičiau į tavo kursus, ką jų metu darytume?
- Šitoje vietoje ir man kyla klausimas, ar mes labiau norime kalbėti apie ryšį su savimi, kas yra svarbus šios praktikos pagrindas, ar iš karto pereiti į tarpusavio bendravimą, nesutarimus ir konfliktus?
 
- Pakalbėkime apie abudu, nes kaipgi be tų konfliktų, beveik net neįdomu gyventi...
- Mokymuose einame per tuos pačius keturis žingsnius ir visų pirma ieškome aiškumo savyje. Jei mane kabina situacija, kuri man nepatinka. Ką ji sako apie mane, mano jausmus ir poreikius?
Paprastas pratimas – prisiminti situaciją, kuri sukėlė nemalonius jausmus. Pabandykime. Ar prisimeni tokią situaciją?
 
- Atėjau į parduotuvę vakare, ir joje nebebuvo mano mylimu kruasanų...
- Tada aš kviesčiau pereiti visus keturis žingsnius. Pradedant įvardijimu, kas konkrečiai įvyko. Parduotuvėje kepinių lentynoje buvo tik užrašas, o pačio gaminio nebuvo. Toliau kviesčiau išrašyti mintis, jausmus, kurie kilo. Mūsų mintys, ypač jei jos susijusios su kitais žmonėmis, mėgsta įkristi į tokias kategorijas „kažkas negerai su manimi“ arba „kažkas negerai su kitais“.
Toliau įsivardijame jausmus, ar jie kyla, kokie?
Tada eitų trečias žingsnis – įvardyti savo poreikius. Ar tai būtų kažkoks malonumas, pasimėgavimas, ar pasitikėjimas ir saugumas – visi jie tinkami ir svarbūs.
 


- Čia buvo apie procesus mano viduje, o jeigu norėčiau eiti į santykį, o jei visai atvirai, tai ir pakonfliktuoti?
- Mes esame įpratę žinoti ir greitai priimti sprendimus: „ką dabar daryti?“, „čia man keistis?“, „o gal kitą keisti?“. Mokymų dalyvius kviečiu sustoti ir atkreipti dėmesį ties šia poreikių vieta.
Pajausti ir paragauti, koks man svarbus tas pasitikėjimo skonis, kai turiu pastovumą ir žinojimą, jog mano diena bus tokia, kokią suplanavau.
Geras pavyzdys yra klasikinė neplautų indų situacija. Prieš eidama į ryšį su kitu turiu jį rasti su savimi, kad galėčiau išlipti iš kaltinimo. Kol esu tose mintyse, kol tikiu, kad tu esi kaltas, tu eilinį sykį neišplovei indų, tol esu aukos pozicijoje. Maža tikimybė, kad žmogus norės man padėti, kai ateinu su kaltinimais.
Tada pirma išsiaiškinu su savimi. Ką matau? Kriauklėje guli indai, galbūt jau trečią dieną. „Tu neišplovei indų“ – nebūtų pastebėjimas. Nes indai tiesiog joje guli ir jie man sukelia jausmus. Jaučiuosi nusivylusi, man pikta, man norisi tvarkos. Po tuo gali slypėti ir bendradarbiavimo, noro jaustis svarbiai poreikis.
Tada po truputį jau galiu savo mintyse spėti, pažiūrėti į situaciją iš kito žmogaus perspektyvos. Jau aptartus keturi žingsnius galima pritaikyti bandyme išgirsti, kas vyksta su kitu žmogumi. Galbūt jo vakar paklausus, ar galėtų išplauti indus, jis pasakė taip, bet indai vis dar kriauklėje. Kas su juo vyksta? Galbūt jis išsiblaškęs, galbūt susikaupęs į savo veiklas, kokie jo poreikiai? Gal jam reikia atsipalaidavimo?
Galbūt sakydamas „išplausiu“, jis turėjo omenyje šeštadienio vakarą, vietoje antradienio ryto?
Dialogo tikslas paimti mano ir jo poreikius bei pasakyti, kad man svarbūs tavo poreikiai, bet svarbūs ir manieji. Aš noriu bendradarbiavimo namų tvarkymo klausimus. Kada galiu tikėtis, kad padarysi tai, kas pažadėta? Pradėjus tokį pokalbį turiu du pasirinkimus: išsakyti savo poreikius arba empatiškai spėti, ko reikia partneriui.
 
- Tarkime, jei grįžęs po sunkios dienos darbe turiu poreikį pašaukti, išsilieti,  nuleisti garą? Ar gali mane empatiškai išklausyti ir patenkinti šį mano poreikį?
- Empatiškas bendravimas nėra apie tai, kaip įtikinti kitą, tad vėl grįžtu prie savo poreikių. Jei pastebiu, kad žmogus nori šaukti, pasitikrinu, kaip jaučiuosi. Šis bendravimas nėra apie mandagumą, buvimą gražiu ar geru. Žmogus šaukia, o man santykyje reikia saugumo ir pagarbos. Tad galiu rasti įvairių strategijų, kaip atliepti šiuos saugumo ir pagarbos poreikius.
Vienas būdų yra pasakyti: „Man taip netinka, kai tu nori išsilieti ar šaukti. Noriu pagarbaus bendravimo ir saugumo. Gal galėtum išsišaukti vienas? Ir ateiti pas mane, kai jau būsi nusiraminęs“. Jeigu žmogus nesutinka yra ir kitų strategijų, rūpindamasi savo saugumu išeisiu aš. Galbūt į kitą kambarį, o galbūt iš tokių santykių apskritai. Ir tas išėjimas nėra kaltinimas „tu kaltas, tu šauki, tu...“, ne tai yra rūpinimasis savo saugumu, šio poreikio patenkinimas ir užtikrinimas.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!