- Minėjote, kad esate kątik po fizioterapijos procedūros? Leiskite paklausti, kas vargina?
- Mano tėtis, buvęs fiziologinių vadovėlių autorius, visada sakydavo, kad sveikų kaip vadovėliuose nebūna. Gimęs kiekvienas esame kaip nors nukrypę nuo normos, o vėliau sveikatą kuriame patys. Organizmą dėvime, mus sargdina gyvenimo būdas, aplinkybės. Sausio mėnesį turėjau kojos piršto operaciją, išniro sąnarys. Situacija nesudėtinga, bet reabilitacija užtrunka.
 
- Kaip vertinate mūsų sveikatos sistemos sektorių? Patenkintas, kokias paslaugas gaunate?
- Be abejo, kad blogai. Sveikatos sistema tobulinama, bet vis blogyn ir blogyn. Po operacijos praėjo jau trys mėnesiai, o reabilitacijos reikėjo laukti nežinia kiek. Kažin, ar tai bus efektyvu, anksčiau reikėjo tos reabilitacijos, o ne po tų trijų mėnesių. Skundžiausi, kad ir krūtinėje jaučiu spaudimą, eilėje pas kardiologą atsidūriau dutūkstantasis. Mano eilė ateis jau kelintą dieną po mirties. Visa medicinos reforma, kur dabar diegiama, yra absurdinė– pinigai išleidžiami piarui. Viskas tik gražūs žodžiai. Vargšai gydytojai popierizme, biurokratijoje skęsta, o vis giriamasi skaitmenizacija. Nematau prošvaisčių.
 
- Tuomet, ko gero galite, pasidžiaugti gera psichine sveikata. Teatrą palyginate su psichoterapija...
- Psichine sveikata turime rūpintis nuolatos. Gyvename neramiais laikais, jaudina karas, klimato kaita, pandemija. Mūsų psichikai tai – didžiulis spaudimas. O kur dar gyvenimo tempas, žiurkių lenktynės, kuriose dalyvaujame. Bėgame, darome karjerą. Šiame gyvenimo aplinkybių kontekste išlaikyti dvasios ramybę, kaip bažnyčioje per mišias linkime, sunku. Mes nepratę galvoti apie gyvenimo kokybę. Kur kas labiau rūpi kiekybė: kuo daugiau suvartoti, suvalgyti, nusipirkti. Būdami vartotojų visuomenė patys save suvartosime. Politika ir ekonomika – dvi sritys, sukuriančios kovos lauką. O menas – vieta, kur žmogus gali surasti tą dvasios ramybę, apie kurią kalbu, santaiką su savimi.
 
- Už tai ir girdime terminą „serganti visuomenė“. Per mažai teatre lankomės?
- Kai kalbame apie sergančią visuomenę ir jos susipriešinimą, turime pagalvoti, jog gyvensime ne amžinai. Stresas ir depresija ne vaistais turi būti gydomi. Dvasia turi būti gydoma. Mums reikia daugiau meno. Puikiai yra pasakęs Jonas Paulius, kuris ir pats buvo menininkas, rašė pjeses, vaidino, buvo alpinistas, slidininkas, kad menas, visose juodžiausiose savo formose, nutolusiose nuo sakralumo, ir tikėjimas turi tas pačias šaknis. Tai – žmogaus šauksmas būti išganytam: nuramintam, paguostam, suradusiam savo vietą ne tik anapusiniame gyvenime, bet ir čia. Kultūra ir menas yra sukurti žmogui padėti išgyventi. Visi menai, o ypač teatras, kur yra žmonių sambūris, yra kaip kolektyvinis psichoterapijos seansas.
Scenoje matome veikėjų aistras, sėkmes, nesėkmes, o mums patiems per taipraeiti nereikia, tapatinamės su aktoriais, keliaujame su jais. Žiūrėdami spektaklį emocionaliai praskaidrėjame, nes teatre dažnai juokiamės. Esame tarp panašių žmonių, bet kartu su jais nesame susaistyti jokiais partiniais, ideologiniais saitais, finansiniais ryšiais, bet manome, kad esame jų dalis.
 
- Mūsų šalyje labai opi vienišumo problema.
- Džiaugiamės technologijomis ir skaitmenizacija, bet tai kuria dvasinę atskirtį. Žmogus tampa technologijų įkaitas. Gyvo žmogaus buvimas šalia yra didžiausia dovana. Per daug sėdime socialiniuose tinkluose, kur yra emocijų šiukšlynas. Nepatenkintas turi puikią terpę lieti emocijas, tuoj pripuola ir kiti. Svarbu ką nors paniekinti, pažeminti, susidaro sadomazochistinis tinklas. Sergame priklausomybe nuo socialinių tinklų. O pasaulyje populiarėja viešbučiai, kuriuose nėra interneto, mobilaus ryšio, kur gali maksimaliai atsipalaiduoti.
 
- Pastaruoju metu sveikatos sistema meta pajėgas į psichikos sveikatos gerinimą. Ligonių kasos galėtų apmokėti bilietus į spektaklį. Užskaitytume tai kaip konsultaciją pas psichoterapeutą.
- Belgijoje per karantiną išrašinėjo receptus apsilankyti meno galerijose, koncertuose, spektakliuose. Menas nėra prabanga ar statuso parodymas. Tai – būtinybė psichinei sveikatai. Vaikščiojimas po galeriją veikia kaip meditacija. Būdamas teatre žmogus sveikatinasi.
Ne veltui teatre tarp žiūrovų daugiausiai gydytojų. Susidurdami su sunkios būklės pacientais, negatyvu, jie kažkur turi atgauti dvasios pusiausvyrą. Kuo dažniau žmogus lankosi teatre, tuo mažiau jam reikia eiti pas psichiatrą. Amerikoje kai kuruose valstijose pastebima statistika, kad kuo daugiau aplinkoje kultūros įstaigų, tuo mažiau kalėjimų, ir priešingai.
 
- Esate sakęs, kad teatras yra žmogotyra. Kiek jums pačiam duoda režisūra?
- Žiūrėdamas spektaklius giliniesi į save, tapatiniesi su scenos veikėjais. Jauti simpatiją, antipatiją veikėjams ir jų poelgiams. Kyla aliuzijos su savo gyvenimu, palyginimai. Tai vyksta ir sąmoningai, ir pasąmoningai. Teatras, režisūra ir man pačiam padeda gyvenime. Ieškoti savo perspektyvų, sudėlioti mintis. Darbas daro mano gyvenimą prasmingą, suteikia stabilumo jausmą. Per karantiną pats buvau pajutęs nerimą, su tuo kovojau stengdamasis palaikyti ryšius su žmonėmis. Nelaukiau, kol man kas nors paskambins ir mane suras, pats jų ieškojau. Mezgu ryšius, randu naujų draugų. Jei nesistengsi būti reikalingas, toks ir nebūsi. Jausi nuoskaudą. Ir man būdavo momentų, kai imdavau galvoti, kad manęs nereikia.
Sykį sunkiai sergančios, bet veiklios moterspaklausęs, iš kur ji tiek turi gyvybingumo, ji atsakė visada tikėjusi, kad rytdiena bus geresnė nei šiandiena. Kaip ir krikščionybėje didžiausia nuodėmė – prarasti viltį.
 
- Kas, be teatro, dar užima jūsų laiką?
- Labai mėgstu mišką. Gyvenu tarp dviejų parkų, kasdien žiūriu, kaip čia voveraitės laksto. Mėgstu muziką, mašinoje visada įjungtas klasikos kanalas, namuose „Mezzo“.
Palaikau ryšį su buvusiais studentais. Nors niekad nesistengiau turėti jų daug, tuos, kuriuos turiu, – visam gyvenimui. Jie atvažiuoja ir su šeimomis vasarą pas mane į sodybą. Stengiuosi gyvenime būti įvairus. Tik per mažai užsiimu fizine veikla. Bet jau dabar kiekvieną rytą pradėjau daryti mankštą. Niekad nerūkiau, nežinau, kas tai yra, nepiktnaudžiauju alkoholiu, stengiuosi išsimiegoti kasdien septynias aštuonias valandas. Nešvaistau laiko socialiniams tinklams. Už savo sveikatą esame atsakingi patys, o ne sveikatos sistema.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!