G.Tamoševičius: apie bunkeryje sustojusį laiką

Mantas Jusis
2023-03-13
Apie suvokimus, kurie atėjo filmuojant „Poetą“ bunkeryje, patirtą kitokį laiko „greitį“ bei sąmoningus meninius sprendimus, sukėlusius diskusijų tarp kino kritikų karo kontekste šįkart pasakoja režisierius ir scenarijaus bendraautorius Giedrius Tamoševičius.
G.Tamoševičius: apie bunkeryje sustojusį laiką

Įprastai režisierius yra vienvaldis kino aikštelės viešpats, bet šiuo atveju režisieriaus kėde dalijotės su V.V.Landsbergiu. Kaip atrodo toks dualus bendravimas ir kūryba? Ar vienas jūsų visgi turėjo lemiamą žodį, o gal buvote pasiskirstę temomis ir atsakomybėmis?
- Režisieriaus kėdės neužiminėjau, apskritai fiziškai mažai sėdėjau per filmavimus, nes visą laiką laksčiau. Nors atsimenu, vienoje pamainoje tikrai nebegalėjau paeiti fiziškai.
Ar įmanomas lygiavertis pasidalijimas – abejoju. Kaip ir kokiame nors UAB‘e – kažkam turi priklausyti kontrolinis akcijų paketas. Įveikę pasiruošimo etapą su Vytautu supratome, jog neįmanoma, jei vienas mano vienaip, o kitas kitaip, nuomonę garsiai išsakyti, ypač filmavimo aikštelėje prie aktorių. Tai būtų tiesiog kenksminga, išbalansuotų. Tad prieš filmavimus susitarėme, jog aš būsiu pagrindinis režisierius, kuris priima sprendimus, o Vytautas turės patariamąjį balsą. Jis stipriai atliko prodiuserio funkciją, turėjom didelį pinigų trūkumą...
 

Filmo pristatyme atvirai kalbama, jog tai – Kosto Kubilinsko išdavystės istorija paremtas filmas. Visgi filme jis virsta Skinkiu, nors fone ne kartą deklamuojamos tikrojo poeto eilės. Kodėl pasirinktas toks kūrybinis sprendimas?
- Mes kūrėme universalesnę istoriją, o ne autobiografinį pasakojimą. Tai – vaidybinis filmas, ne dokumentika. Turėdami istorinius faktus, pasakojimus ir atsiminimus mes juos sujungėme. Taip pat kaip ir su Kubilinsku realioje istorijoje buvo du agentai, kurie turėjo kartu įvykdyti tai, ką įvykdė. Antrojo vardas Algirdas (Algimantas) Skinkys, abu rašytojai ir mokytojai. Mes juos sujungėme į vieną personažą, idant nebūtų sakančių, kodėl vienas rodomas, o kitas ne, ar klausiančių, kodėl jis rudaplaukis, nors tikrovėje... Čia galima įsivelti į begalines diskusijas.
Partizanų vadą Taurą irgi „surinkome“ iš kelių partizanų, sudėję krūvon gražiausias charakterio savybes, kurios geriausiai atspindi lietuvio identitetą. Tos savybės, beje, ir pridarė daugiausiai žalos okupantui.
 
Ar Ukrainoje jau metus vykstančio karo kontekste filmas, jo premjera įgyja papildomo tūrio, gylio bei žinučių?
- Taip, neišvengiamai. Kai tik pradėjome dirbti su filmu nebuvo net tokių nuojautų. Be abejo, jau buvo įvykęs 2014 metų užpuolimas ir Krymo atplėšimas.
Įdomu, jog visiškai niekas nepasikeitė, jei žiūrėtume atgal, prieš septyniasdešimt su viršum metų, nuo antrojo pasaulinio karo, jo įvykių iki dabar. Niekas ir tada negalėjo patikėti, jog karas apskritai prasidės. O tie žmonės, kaip buvo taip ir liko akmens amžiuje. Ir tada jie plėšė, prievartavo, žudė bei nešė visokius samovarus, taip dabar jie neša unitazus. Bet bendri žiaurumo, išdavysčių, represijų principai liko tokie patys.
Tai, kas mums filmuojant ar rašant scenarijų atrodė ant ribos dėl tuometinės stiprios tolerancijos, karo kontekste staiga visiškai pasikeitė. Filme nuskamba frazė: „Toliau ruskiui rašysi – bus blogai“. Pradžioje buvo abejonių, o ką rusiakalbiai pagalbos, bet Dzūkijos kaimuose, kur buvo filmuota išdavystė, sutikti seni žmonės viską atsimena itin gyvai ir pasakoja drebančiomis rankomis. Baigėme filmuoti ir po dviejų dienų prasidėjo karas.

 
Kalbant apie tikrąjį Kubilinską, tiksliau, jo kūrybinį palikimą. Ką daryti su nuostabaus grožio eilėraščiais vaikams, kuriuos parašė išdavikas, žudikas, bet kartu ir talentingas poetas. Toliau juos skaityti, mokytis atmintinai ar pasmerkti ir užmiršti?
- Čia kiekvienam reiktų apsispręsti. Žinot, tėvų namuose turėjome gražų veidrodėlį ir šukas. Jos buvo mano mėgstamiausios, dažnai jomis naudodavausi, jos buvo tikrai meniškai pagamintos. Paaugus kilo klausimas, iš kur jos pas mus atkeliavo? Tada mama pasakė, jog jos gamintos kalinių. Pagalvojau, kokių kalinių? Juk gal jas gamino koks nors žudikas... Iškilo daug klausimų, dvejonių. Jeigu taip tiesmukai ir radikaliai pradėsime naikinti viską, kas turėjo nors kiek blogo, turbūt nė vieno (kūrėjo – aut.) neliks. Jėzus sakė: „Meskit į mane akmenį, kas be nuodėmės“. Kur ta riba? Turbūt yra dainių, kurie nusigėrę sumušdavo žmonas. Apie Kubilinską supratau, jog jis tikrai įsijausdavo ir tikėdavo tuo, ką daro tiek kūryboje, tiek ir gyvenime. Tad visi jo parašymai, kažkuria prasme, buvo nuoširdūs, jis nemelavo. Dėl to jie taip ir veikia. Taip, vėliau jis įtikėjo kitu, bet tai jau buvo kitas Kubilinskas, kitas žmogus. Būčiau už gražių dalykų išlaikymą, bet prisimenant visą kontekstą. Tad knygose tūrėtų būti prierašas, kaip autobiografinė išnaša, jog vėliau autorius tapo išdaviku ir žudė.
 

- Teko diskutuoti dėl ilgai trunkančios bunkerio scenos. Vieni sako, jog ji tiesiog per ilga, nuobodi ir ištęsta, o kiti – jog tobula, juk partizanams irgi teko jame tūnoti mėnesius, jiems nebuvo, patogu, laikas prailgdavo, o dabar tai patirti gali ir žiūrovas.
- Jei kam nors scena prailgo, užduočiau klausimą: „Ar partizanui būnant bunkeryje neprailgdavo?“ Kai su aktoriais leisdavome valandų valandas jame užsidarę, imi galvoti, kas apskritai yra nuobodulys? Šiek tiek keista, jog šiais laikais penkias minutes nepasižiūrėjus į telefoną darosi nuobodu.
Supratau, jog mūsų laiko suvokimas yra tikrai kitoks, nei buvo tais laikais. Kai sapnuose ar vakarais pagalvoju apie savo vaikystę, pasidaro gera. Joje aš turėjau begales laiko. Nebūdavo šimtų tūkstančių dirgiklių, tad galėdavau apgalvoti svarbius, netgi esminius dalykus. Šiais laikais tokios privilegijos nebeturim.
Bunkerio scenoje norėjosi pereiti į kitą laiko matmenį. Jeigu iki tol filme buvo daugiau mažiau įprastas miesto ar kaimo gyvenimas, šioje scenoje norėjosi patirtį tą kitą laiką ir kartu būti arčiau mūsų veikėjų. Lyg visa kino salė būtų tas pats bunkeris: visi sėdime tamsoje, matome mažą šviesos spindulėlį. Atrodo, nėra į ką žiūrėti tamsoje, bet kai žmogaus akis prie jos pripranta, atsiranda kitokios mintys bei imi pastebėti daugiau dalykų.
Norėjosi privesti žiūrovą prie pagalvojimo, o kokios mintys ateidavo į galvas tiems, kurie ilgai būdavo bunkeryje.
Mums irgi buvo įdomių patirčių ilgiau tyloje jame būnant su aktoriais. Pasikeičia ir garso suvokimas. O šviesos beveik nebereikia, pradžioje įlipus į bunkerį tu praktiškai nieko nematai, bet po pusvalandžio jau matai puikiai, imi pastebėti vabalus ar šaknis, kurios kalasi pro sienąTad sąmoningai turime atskirą filmo dalį su tuo kitu, lėtu laiku. Jis veikia kai jame išbūname.


Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Naujovė Lietuvoje – natūralus osteoartrito gydymas

    Naujovė Lietuvoje – natūralus osteoartrito gydymas

    Pirmą kartą Lietuvoje atlikta unikali ortobiologinė operacija. Jos metu paciento sveikos kelio sąnario kremzlės ląstelės buvo pana...
    V.Grakauskienė: skubiosios medicinos gydytojai – viena varomųjų jėgų

    V.Grakauskienė: skubiosios medicinos gydytojai – viena varomųjų jėgų

    Vilma Grakauskienė – viena pirmųjų Lietuvos skubiosios medicinos rezidentų, tam tikra prasme mūsų skubiosios medicinos pioni...

    Budinti vaistinė


    Ar žinote, kaip rūšiuoti vaistus ir maisto papildus?

    Ar žinote, kaip rūšiuoti vaistus ir maisto papildus?

    Rūšiuoti buitines atliekas daugumai jau įprasta, tačiau vis dar ne kiekvienas žino, jog lygiai taip pat galima rūšiu...
    Asociacija sumokėjo baudą, vaistinės pateikė bankų garantijas

    Asociacija sumokėjo baudą, vaistinės pateikė bankų garantijas

    Vienintelė Lietuvos vaistinių asociacija (LVA) laiku – iki pirmadienio – sumokėjo Konkurencijos tarybos praėjusį gruod...

    Sveika šeima


    „Tavo tėvas tikras bambeklis“

    Vaikų turintys tėvai tokius ir panašius pasisakymus naudoja dažnai net nesusimąstydami, ką juos girdėdami išgyvena vaikai. Jei vaikai panašius komentarus girdi dažnai ir dar iš abiejų tėvų, tai gali stipriai paveikti jų emocinę savijautą ir psichologinį funkcionavimą ilgalaikėje perspektyvoje, nes tai yra ...

    Sveikatos horoskopas


    Lakpkričio 23-29 d.

    Avi­nas
    Šią sa­vai­tę šil­čiau ren­ki­tės ir ven­ki­te skers­vė­jų. Tre­čia­die­nį ga­li­te su­sap­nuo­ti pra­na­šiš­ką sap­ną. Šeš­ta­die­nis - tin­ka­ma die­na są­na­rių gy­dy­mui ir spe­cia­liems mankš­tos pra­ti­mams.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Sukūrė vaikus iš dviejų... tėčių

    Kovo 6-8 dienomis Londone, Franciso Cricko institute vykusioje III tarptautinėje konferencijoje žmogaus genomo redagavimo klausimais buvo paskelbta, kad ateityje vyrų poros galimai galės susilaukti vaikų.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kas žandus laužo?
    Henrikas Vaitiekūnas Kas žandus laužo?
    Avys ir avigalviai
    Henrikas Vaitiekūnas Avys ir avigalviai
    Varvanti nosis ir kiti pavasario šaukliai
    Henrikas Vaitiekūnas Varvanti nosis ir kiti pavasario šaukliai

    Naujas numeris