- Kauno literatūros savaitėje pristatėte, kaip pati vadinate, autsaiderišką meną (angl. outsider art), savo muziką. Ar ji jūsų gyvenime užima tokią pat vietą kaip poezija?
- Pradėjusi rašyti eilėraščius maniau, kad jų rašymas – antraeilis dalykas, man reikalingas norint kompensuoti tarpus, kai nekuriu muzikos ir nedalyvauju jokiuose muzikiniuose projektuose. Be to, dainuojant grupėse iškildavo problema, kaip gauti dainų tekstų. Svetimų pritaikyti nesinorėdavo, taigi sukurdavau pati. Prieš keletą metų, ko gero, būčiau sakiusi, kad poezija ir muzika mano gyvenime – lygiavertės saviraiškos formos. Vėliau poezija muziką kuriam laikui išstūmė. Tiesa, pseudonimu kog leval prieš trejetą metų esu paskelbusi skaitmeninį albumą „kraujo pelytė“. Ne vienai mano dainai būdinga triphopinė atmosfera, melancholiškas lo-fi skambesys (albumas pasiekiamas čia: https://kogleval.bandcamp.com/album/kraujo-pelyt). Kog leval – mano autorinis, solo namų įrašų projektas. Šiuo metu gaunu daugiau pasiūlymų pagroti įvairiuose renginiuose. Kaip poetė (ir filologė) rašymą suvokiu profesionalizuotai, tačiau kaip muzikantė esu autsaiderė – praktiškai savamokslė, toli nuo lietuviškos muzikos įvykių centro, periferijoje, pati sau. Kartais kurdama muziką jaučiuosi taip lyg tamsoje ieškodama akinių. Po mano pasirodymo Kauno literatūros savaitėje prieidavo klausytojai, išreikšdami palaikymą, domėdamiesi, kur rasti daugiau mano kūrybos. Tai skatina nesustoti. Gaila, kad jauni poetai tokio betarpiško ir atviro palaikymo sulaukia kur kas rečiau.
 
- Ar muzikos kūrybos procesas yra panašus į poezijos rašymą? 
- Panašus, nes abiem atvejais iškyla konkretus tekstinis ar melodinis motyvas, kurį stengiuosi išpildyti. Šio proceso metu kurį laiką į priekį veda įkvėpimas – „vienu įkvėpimu“ įmanoma (nors ir retai) parašyti gerą eilėraštį, bet dainą su keletu skirtingų partijų – sunkiai. Tiek muzikoje, tiek poezijoje man svarbiausia kuo tiksliau perteikti vaizduotės impulsą – emociją, mintį, idėją. Iš beformės chaotiškos minčių masės išgauti apčiuopiamą, suvokiamą daiktą.
 
- Praėjusiais metais išleidote „Aidintys. Jaunųjų Sakartvelo poetų antologija“, kuri kaip verstinė poezijos knyga sulaukė nemažai dėmesio. Kuo jus žavi sakartvelų kūryba?
- Žaviuosi Sakartvelu ir pačiais kartvelais. Ne kartą įsitikinau, kaip gera su jais bendrauti, kokios dvasiškai vis dėlto artimos tautos esame (nesvarbu, kad geografiškai nutolusios). Per vieną užsienyje vykusį poezijos festivalį, kuriame dalyvavau kartu su vyru, poetu ir vertėju Dominyku Norkūnu, susipažinome su Sakartvelo poetu, žurnalo redaktoriumi Šota Jatašviliu. Mums pasidarė smalsu, ką ir kaip mūsų dienomis rašo bendraamžiai poetai Sakartvele. Remdamiesi pažodiniais vertimais, panorome parengti kartvelų kūrybos rinkinį. Lietuvoje mūsų ambicijomis susidomėjo leidėjas Juozas Žitkauskas, asociacijos „Slinktys“ vadovas, pasiūlęs knygą išleisti. Antologijos vertimą ir leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba. Su vyru atlikome tik meninius vertimus – kitaip tariant, tekstus iš lietuvių kalbos išvertėme į poezijos kalbą. Tačiau pirmiausia vertimus iš kartvelų į lietuvių kalbą atliko profesoriaus Vido Kavaliausko vadovaujami, esami ir buvę Tbilisio technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro studentai. Antologijoje „Aidintys“ atsidūrė dešimt poetų, kurie eilėraščiais drąsiai kalba apie Sakartvele jautrias temas – politiką, narkomaniją, savižudybes, atskleidžia gilų ryšį su artimais žmonėmis, apmąsto santykį su Dievu ir anapusiniu pasauliu. Knygą stengiausi sudaryti taip, ką ją būtų įdomu skaityti ne vien iš literatūrinės, bet ir iš kultūrinės perspektyvos.
 
- Socialiniuose tinkluose paskelbėte apie šiais metais išeinančią naują eilėraščių knygą „Adela“. Prie įrašo pridėjote istorinę 1925 metų nuotrauką su Adelos Różewicz šeima. Kaip knyga bus susijusi su šia moterimi?
- Vienas svarbiausių eilėraščių mano naujoje knygoje vadinsis „Adela“. Tai eilėraštis apie mano proprosenelę Adelą Różewicz, matomą ir toje nuotraukoje. Tai seniausia mano močiutės išsaugota giminės nuotrauka. Be to, vienas garsiausių dvidešimto amžiaus lenkų poetų yra Tadeusz Różewicz, tačiau jo ir mano proprosenelės pavardės sutapimas atsitiktinis. Tuo pat metu šis sutapimas mane inspiravo parašyti apie niekam nežinomą moterį, kuri irgi turėjo savo vietą istorijoje – privačioje, ne socialinėje atmintyje.
 
- Ko gali tikėtis skaitytojai jūsų naujoje eilėraščių knygoje? Palyginti su knyga „Trapūs daiktai“, kokius pokyčius pamatysime?
- Kalbėdami apie mano pirmąją knygą „Trapūs daiktai“ daugelis kritikų pabrėžė gotiškąją estetiką, jauno žmogaus mąstymą apie meilę ir mirtį. Turbūt tai romantinės temos. Antra knyga „Adela“ turėtų pasirodyti iki spalio, ją išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Naujoje knygoje plačiau atsiskleis atminties, laiko temos ir mano santykis su šeimos, bendruomenės praeitimi.
 
- Pirmos knygos išleidimas visada sukelia nemažai emocijų autoriui, tačiau kokiomis emocijomis gyvenate, kai išleidžiate jau antrąją kūrybos knygą?
- Tarp poetų pusiau juokais sklando mitas, kad parašyti antrą knygą yra sunkiausia – esą, tai didesnis išbandymas nei bet kurią kitą per gyvenimą. Šiuo metu knygą redaguoju, dirbu prie seniau parašytų eilėraščių, skaitau juos „naujomis akimis“, svarstau, kaip ji turėtų atrodyti. Rengiant pirmą knygą svarbiausias man buvo pats knygos pasirodymo faktas, o kaip ji atrodys, kokią žinutę siųs, kas norėčiau, kad perskaitytų – ne taip ir rūpėjo. Antroji reikalauja daugiau racionalumo. O gal racionalesnė per tuos ketverius metus tapau ir pati.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!