Antrąją festivalio dieną, tuojau po pietų (o kažkam kaip ir dera festivalyje dar ankstyvą rytą) dangus apdovanojo protarpiniu lietumi, kuris truputį aptirpdė klausytojus prie mažosios scenos, o likusius privertė gūžtis gretimuose paviljonuose ar po lietpalčiais ir skėčiais.
 
Ir tada ant scenos užlipo jie – „Freestarz“, kurie akimirksniu perkeitė kai kuriuos festivalių ar net ir nepajudinamus fizikos dėsnius! Jau pirmu gabalu išsiūbavę likusius prie scenos, ties antruoju privertė klausančiuosius nusispjauti ant lietaus ir lįsti iš slėptuvių, kartu linguoti free style repo ritmu, o galop atsitraukti ir patį lietų!
Taigi, kas tie „Freestarz“? Iškart po pasirodymo prasibraunu į užkulisius pakalbinti Roką ir Sanią.
 
- Keiksmažodžiai jūsų kūryboje? Kada jų per daug, kada per mažai?
- Mūsų pasirodymuose negali būti per mažai keiksmažodžių, keiksmažodžių gali būti tik per daug... Net jei keiksmažodžių nėra išvis, vadinasi, tau užtenka literatūrinio bagažo arba emocija nėra tokia įkaitusi, jog ją tau reikėtų pabrėžti dar ir keiksmais, jeigu mes žiūrime iš turinio pusės, jeigu mes kalbame apie žmones, kurie tarpus užkamšo keiksmažodžiais, tai ne mes taip nedarom.
 
- Nuo ko priklauso greitis, ritmas? Pradedat lėtai, paskui banguojat...
- Čia yra niekaip neprognozuojamas ir nesuplanuojamas dalykas.
Natūralus dinamikos pojūtis, galbūt viskas vienu ritmu pernelyg nuobodžiai skamba.
Viskas intuityviai, natūraliai.
- Pakalbėkim apie politiką...
- Politiką...
 
- Politiką... N**ui lukašenka...
- N**ui lukašenka. Živiov Belarus. Slava Ukraini. Herojam Slava! Mes esame ne tiek, kad kategoriško požiūrio, bet šiek tiek prie senamadiškumo, kalbant apie pasisakymus pasirodymuose. Mes turime pilietinę poziciją ir ją visada deklaravome, deklaruojam ir deklaruosim atvirai.
Be abejo, politika mūsų pasirodymuose turi vietos, tai yra kas skauda, tai yra kas svarbu. Ukrainoje vyksta fucking karas. Kaip įmanoma tylėti apie tai?
Kai tu freestilini, nesi pasiruošęs, nežinai, ką sakysi. Dažniausiai sakai, kas tau yra smagu, kas tau gražiausia, kas tau skauda.
Turėjome koncertą Vilniuje, Knygų mugėje. Antrą karo dieną. Nė vienas žmogus, kuris tuo metu buvo Knygų mugėje nežinojo, kaip jaustis ar elgtis. Mes vienas į kitą pasižiūrėjome ir supratome, jeigu nutylėsime nors ką nors, ką jaučiame, būsime nebe mes. Todėl atsiprašėm tiesioginės transliacijos, bet eteryje, atrodo, tada pirmą kartą ir nuskambėjo frazė: Ruskij vajenij karabl idi nachui.
 
- Tai buvo tiesioginis eteris?
- Taip, tai buvo tiesioginis eteris. Nieko nesigailim, džiaugiamės turėdami galimybę sakyti tiesiai, ką jaučiame, kas mums skauda.
 
- Jūsų pilietinė pozicija suaktyvėjo 2014-aisiais, o gal ir anksčiau? Kur buvo lūžis?
- Be abejo, buvo lūžių, bet čia mes giliai kasam. Mes sausio tryliktąją atsimename. Mes šiek tiek vyresni nei etatinis festo lankytojas...
 
- Ar repertuare turite parengtų gabalų, dainų?
- Ne, tai yra freestyl‘as.
 
- Jūsų pasirodymai mėtosi youtube ar dar kur nors? O galbūt to vengiat?
- Lyg ir yra kažkur. Mes tikrai to nevengiam. Yra mūsų live įrašų Youtube, įvesit „Freestarz“ – surasit. Yra Roko įrašytų dainų, yra ir mano. Yra mūsų bendrų dainų. Tiesiog pasirodymuose negrojam dainų. Mūsų pasirodymai vis dar yra ir artimiausiu metu bus grindžiami tyriausia improvizacija
Žmonės, kurie rašo gabalus, yra kino aktoriai, žmonės kurie freestilina yra teatro aktoriai, jie gyvena dėl tos akimirkos. Turi būti joje, kad pajustum tai ir išgyventum...
 
- Ar jūs iš teatro pasaulio?
- Ne Ne. Ne...Tikrai ne. Aš IT‘šnikas O aš komentatorius.
 
- Komentatorius?
- Jo, sporto komentatorius.
 
- Žaidimai, improvicacija, interaktyvinimas su žiūrovais. Ar senai tai darote, o galbūt irgi pirmą kartą?
- Rokai, kiek metų tu su daiktais žaidi? Su daiktais ir žiūrovais?
„Su daiktais žaidžiu nebent dviese (juoko pertraukėlė), o su daiktai ir žiūrovais apie trylika metų“, - atsako Rokas.
Sania: „O aš gerokai vėliau įšokau į šitą traukinį. Prieš šešerius ar septynerius metus.“
 
- Ar žiūrovai žino, kad su jais žaidžia?
- Aš tikiuosi žiūrovai jaučia, kad su jais žaidžiama. Kitaip kam žaisti?
 
- Eina gandas, jog į jūsų rankas koncerto metu papuolė belarusiška šlapianka?
- Čia rimčiau nebūna. Mano žiauriai mylimi draugai buvo belarusijoj prieš kurį laiką ir jų paprašiau man atvežti ką nors visiškai atsitiktinio. Ir jie žinojo vieną istoriją, kai važiavau iš Minsko ir muitininkai iš manęs atėmė du kilogramus šlapiankos. Tad jie man ir atvežė šlapiankos.
 
- Kaip kompensaciją?
- Matyt, taip. Kaip kompensacija. Žiauriai smagu. Aišku, niekam nepatariu šiuo metu vykti į rusiją bei pas belorusus...
 
- Ar šitas freestylinimas, jums yra tarsi...
- Taip, tai yra terapija.
 
- Kam tokia terapija tinka?
- Tam, kas jaučia poreikį. Neįmanoma pasakyti, kokiam žmogui ko reikia. Čia asmeniniai dalykai. Tai, kas tinka vienam, gali visiškai neveikti kitam.
Dėl to yra žmonių, kurie sako: „buvau pas psichologą. Man nepadėjo“.
Paimkime pavyzdžiui skulptorių. Jis tašo kažką iš medžio. Jis dar nežino, koks bus rezultatas, bet kurdamas jis atsipalaiduoja. Tai veikia kaip terapija.
Ir mus tai veikia lygiai tuo pačiu principu.
Apskritai ne kiekvienas žmogus mėgsta kalbėti. Juo labiau retas mėgsta kalbėti atvirai. Ir dar pridėkime kalbėti publikai. Turime trumpą sąrašą, kam tai gali tikti.
 
- Pas psichologą chebra eina reguliariai, o kaip reguliariai jūs repuojate?
- Pastaruoju metu aš dažniau būnu scenoje nei pas psichologą. Tuo viskas ir pasakyta.
 
- Palinkėjimas, mintys...
- Darykite tai, ką norite, likite savimi, saugokite save, artimus, šeimą, Lietuvą.
N***ui lukašenka. Živiov Belarus. Slava Ukraini. Herojam Slava!
- Okey. Dėkui jums!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!