Pirmieji žingsniai perdegimo link
Anaiptol nemažėjantys darbo krūviai, darbdavių arba mūsų pačių sau susikurti per dideli profesiniai reikalavimai, o ir namuose erdvę poilsiui ar atsipalaidavimui užpildantys vaikų ar senų, ligotų artimųjų priežiūros reikalai, o kur dar individualios santykių krizės. Pridėkime žmogaus nenorą pripažinti, jog ne viską savo jėgomis įmanoma aprėpti, suspėti, sugebėti, juo labiau viską nepriekaištingai - tai jau palanki dirva perdegimo sindromui.
Perdegimas šiandien nebetapatinamas su depresija. Depresija gali tik būti dažna perdegimo pasekmė. Nepainiotinas šis sindromas ir su stresu. Stresas šiuo atveju yra tik vienas iš sindromą sukeliančių veiksnių.

Pirmieji žingsniai perdegimo link dažniausiai įvyksta profesinėje veikloje. Turbūt nieko nenustebins tai, jog dažniausiai nuo šios ligos kenčia pedagogai, socialiniai darbuotojai, medikai (daugiausia slaugytojai). Suprantama, kad nedaug atsilieka ir žmonės, dirbantys gyvybei pavojingus darbus, pavyzdžiui, kariai, policininkai, ugniagesiai gelbėtojai. Tačiau nebūtina dirbti padidėjusios rizikos srityje, kad įgytum šį sutrikimą. Susirgti gali bet kurios profesijos žmonės, veiklai besiaukojantys daugiau nei iš tiesų pajėgia.

Į problemą gręžiasi ir kinas
Šįmet Vilniaus knygų mugėje pristatyta prancūzų autoriaus Pascal Ide knyga „Perdegimo sindromas. Gebėjimo duoti liga“. Leidyklos aprašyme teigiama, kad ši tema Lietuvoje dar gana mažai žinoma ir ja dar labai nedaug kalbama.
Beje, prasidėjus „Kino pavasariui“ Lietuvos kino teatrus pasiekė ir šios temos persmelkta juosta. Tai - rusų režisieriaus Boriso Chlebnikovo filmas „Aritmija“.
Festivalio programoje pateiktame aprašyme kritikė Aistė Račaitytė iš anksto sufleruoja, kad „pacientų širdies aritmija filme tampa Olego ir Katios vedybinio gyvenimo krizės metafora“. Mūsų aptarinėjamu atveju daugiausia dėmesio reikėtų skirti Olego personažui. Mat ir filmo gvildenamos problemos daugiausia kyla iš jo sudėtingos padėties. Olegas - jaunas, gabus paramedikas, vienos greitosios pagalbos brigados narys. Siužeto priešistorės nėra, tačiau galima lengvai numanyti, kad gabiam vyrui gelbėti žmonių gyvybes sekėsi neblogai, žinias ir atsidavimą jis demonstruoja nuolat.
 
Filmo siužetas įtemptas jau nuo pat pradžių. Iškvietimai į itin sunkius nelaimingus atsitikimus bei į namus pas mirštančius ligonius - brigados, kurioje dirba Olegas kasdienybė. Ilgainiui toks darbas išbalansuoja jauną vyrą. Jau filmo pradžioje atsiskleidžiama viena to pasekmių - polinkis gausiai ir dažnai vartoti alkoholį. Olego žmona Katia gyvena ne ką paprastesnį profesinį gyvenimą: ji - tos pačios ligoninės priimamojo slaugytoja. Katiai Olego klimpimas į alkoholio pinkles tampa priežastimi pasiūlyti skirtis. Tačiau ji, nenorėdama išmesti vyro į gatvę, duoda laiko susirasti kitą butą. Visa tai tik padidina įtampą. O kur dar pasikeitimai darbe!
 
Naujojo greitosios pagalbos skyriaus vadovo pertvarkos verčia griebtis už galvų daugelį paramedikų. Į iškvietimą nebesiunčiama daugiau kaip vieno ekipažo. Maža to, kiekviena brigada turi ribotą laiką, kurio tikrai ne visada užtenka norint išgelbėti žmogų. Paramedikai priversti padaryti tik tiek, kiek spėja arba vėluoti į kitus iškvietimus. Pasimetęs Olegas vis tiek nori daryti viską, kad išgelbėtų žmones: savavališkai rizikuoja. Pervargęs specialistas nebegali visko atlikti gerai. Aukojantis vienoje užduotyje, nukenčia kita. Šalia viso to prastėja santykiai su žmona. Sunkiai besusitvarkydamas, bet nebesuvokdamas, kad galbūt protingiausia būtų kiek nuleisti rankas, jis ignoruoja daug valdžios nurodymų. Greitai iškyla konfliktas su naujuoju vadovu. Konflikto kulminacija - arogancijos neslepiantis ir pykčio netvardantis bosas paleidžia į darbą kumščius.

Filme nė vienu žodžiu neužsimenama apie perdegimo sindromą, tačiau vargu ar to dar reikia, kai kone visos detalės kalba apie tai. Paramediko Olego personažas - puikus perdegusio žmogaus pavyzdys. Nesąmoningas atsisakymas nors kiek pasiduoti nebevaldomiems sunkumams darbe, vis augančio streso malšinimas vienu pavojingiausių būdų - gausiu alkoholio vartojimu, negalėjo nepaliesti vedybinio gyvenimo, kuriame perdegę žmonės bent teoriškai galėtų nors kiek atsigauti. „Aritmiją“ dar galima pamatyti kino teatruose.

---

 
Komentaras 
Vilniaus universiteto docentas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis L.S. interviu yra sakęs:

- Mes tyrinėjame medikų perdegimo sindromą. Tiriame Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, Vilniaus miesto poliklinikų, taip pat mažesnių šalies miestų ligoninių ir poliklinikų personalą. Tyrimas parodė siaubingus duomenis: penkiasdešimt trys procentų Lietuvos medikų yra perdegę.
Kodėl tai sujaudino ir išgąsdino tuos, kurie bent šį tą supranta apie perdegimo sindromą? Vienas esminių perdegimo sindromo simptomų – nusivylimas ir cinizmas profesijos bei anksčiau buvusių vertybių atžvilgiu. O kas nori eiti pas nusivylusį gydytoją?
 
Tai atsiranda todėl, kad gydytojai yra apkraunami nepakeliamu kiekiu darbų. Jiems pavedamos net ir tos funkcijos, kurių jie neturėtų daryti, pavyzdžiui, socialinių, psichologinių problemų sprendimai. Gydytojai tam neparuošti, neprivalo to daryti. Be to, krūviai – didžiuliai, o laikas, skirtas vienam pacientui priimti, yra nerealiai trumpas, ir jų irgi yra absoliučiai nesilaikoma.
Perdegimo sindromas – liguista žmogaus būsena, kurią iš tikrųjų reikia gydyti. Čia jau ne poilsio reikalas. Tam reikia iš naujo imtis kai kurių dalykų. Ir vienas tokių – organizaciniai šios profesijos reguliavimo metodai. Kol kas tai yra tiesiog senų laikų stiliaus spaudimas, liepimai ir reikalavimai.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!