Muzikos terapija
Į „Seven Days“ žurnalisto klausimą „Ar privalai būti pamišėlis, kad taptum artistas?“ Eugene Hütz atsakė vienareikšmiai: „Kaip galėtum toks nebūti? Juk menininkas - tai archetipinis beprotis.“ Šios grupės koncertai, pasak muzikanto, yra autentiškas būdas išreikšti dvasios būseną. Muzika, atlikėjo nuomone, yra tarsi gydomoji terapija. Ji leidžia sukoncentruoti dėmesį į dabartį ir pamiršti visa kita. E.Hütz kritikuoja tiek gyvenančius ateitimi, tiek besikapstančius praeities šešėliuose. „Mūsų psichologija šiek tiek neteisinga. Žmonės įsivaizduoja, kad nuolat triūsdami pasieks tikslą, kuris juos išvaduos iš kančių ir skausmo. Tai klaidingas mąstymo būdas, kuris pasmerkia individą visą gyvenimą atiduoti darbui“, - sako muzikantas. Atlikėjas tiki, kad kiekviena gyvenimo sekundė - tai neįkainiojama kelionė. Nostalgija ir praeities ilgėjimasis, jo požiūriu, yra tingumo forma.
 
Svaigalų sūpynėse
Neįprasta E.Hütz išvaizda bei ekstravagantiškas jo elgesys sukėlė spėlionių, jog atlikėjas gali būti priklausomas nuo heroino. Muzikantas tokius gandus neigia. Jis tikina nesantis narkotikų šalininkas ir niekada nevartojantis svaigalų tam, kad sustiprintų pasirodymus. Atlikėjo tikinimu, visa energija, kuria jis kunkuliuoja scenoje, yra natūrali. „Viskas, ką aš vartoju, - natūralus adrenalinas, muzika ir šiek tiek alkoholio“, - sako E.Hütz.
Muzikantas neslepia bičiulystės su svaigiaisiais gėrimais, tačiau neigia jos reikšmę kūrybiniam procesui. „Alkoholis yra mano draugas nuo ankstyvo amžiaus. Palaikau su juo diplomatiškus santykius ir tampu vis geresnis raudonojo vyno žinovas. Tačiau nepamanykite, kad jis - „Gogol Bordello“ įkvėpimo šaltinis. Tikrojo kūrybingumo negali pakeisti niekas“, - aiškina E.Hütz. Muzikantas giriasi natūralios energijos turintis tiek daug, jog šios perteklių pasirodymų metu tenka „aušinti“ vyno pagalba.
 
Prieš srovę
Ekscentriškasis menininkas nevengia aštrių politinių pareiškimų. Muzikantas ne kartą kritikavo kapitalizmą, užtarė provakarietiškus Maidano protestuotojus bei iškeikė JAV politiką imigrantų atžvilgiu. Muzika ir politika, pasak atlikėjo, yra neatsiejami dalykai. Menas jam yra viena žmogaus teisių, dėl kurių verta kovoti. Nors kūryboje artistas nevengia revoliucingų bei anarchistinių nuotaikų, realių smurtinių veiksmų jis nepalaiko. „Politinė revoliucija save visiškai diskreditavo. Revoliucija turi būti vidinė. Man rūpi žmogaus galimybės ir pažanga, formuojant pasaulio bendruomeniškumą. Tai priešnuodis reakcingai politikai, kuriamai savanaudžių žmonių“, - aiškina E.Hütz. Čigoniškojo pankroko sėkmę Vakaruose E.Hütz interpretuoja kaip kultūros revoliuciją. Jo nuomone, kultūra Vakaruose yra išsekusi, o viskas, kas joje autentiška, paskandinta komercijoje. Muzikantas nesikuklina: „Čigonų pankrokas - tai mano alternatyvus pasiūlymas.“ Nors „Gogol Bordello“ sudaro muzikantai, atvykę iš penkių skirtingų kontinentų, pasak E.Hütz, jų asmenybės susilieja dėl vienos savybės: tai žmonės, kurie plaukia prieš svorę.
 
Įkvėpimas - romų kultūra
Apie čigoniškas šaknis muzikantas sužinojo būdamas keturiolikos metų. Ryšys su romų kultūra tapo svarbiausia jo kūrybinio įkvėpimo dalimi ir nulėmė atlikėjo gyvenimo būdą. E.Hütz aktyviai gina romų teises. Jis - dviejų romų teisių organizacijų narys: vienos - Ukrainoje, kitos - JAV. Visa menine veikla atlikėjas populiarina šios tautos kultūrą platesnėje auditorijoje. Muzikantas giriasi, jog yra pirmasis, kuris nacionalinėje Amerikos televizijoje dainavo romų kalba.
„Gogol Bordello“ lyderis tikina, jog gyvendamas tiek Ukrainoje, tiek JAV jautėsi nepritapęs. Tikrąją šeimą muzikantas atrado tik tuomet, kai suartėjo su romais. Jis įsitikinęs: ši tauta turi unikalią kultūrą, kuri geriausiai pasiruošusi globaliam pasauliui. „Romai yra talentingi ir daugiakalbiai žmonės. Jie - tikra grėsmė valdžiai, norinčiai iš viršaus kontroliuoti visuomenę“, - sako E.Hütz.
Muzikantas didžiuojasi savo šaknimis, tačiau nežvelgia į jas per tautiškumo prizmę. Jo teigimu, daug svarbesnė yra globali visos žmonijos sąmonė. „Jei giliau pažvelgtume į savo sielas, galiausiai suprastume, jog vienintelis tikras identitetas - tai žmogaus identitetas. Nesvarbu, iš kur esi kilęs ir kuo stengiesi būti. Visa tai tėra kaukės“, - tvirtina atlikėjas.
 
Tarp kitko:
E.Hütz užaugo Ukrainoje. Kartu su šeima gimtinę jis paliko po Černobylio katastrofos. Jo tėvas buvo rusas, o motina - vokietė. Nors muzikantas sakosi esąs čigonas, jį su šia tauta giminystės ryšiais sieja tik močiutė.
Gimtasis atlikėjo vardas - Jevgenijus Aleksandrovičius Nikolajevas. Hütz - tai jo motinos mergautinė pavardė. Ją muzikantas ėmė naudoti, kuomet apsigyveno Niujorke.
Pirmoji E.Hütz aistra buvo bėgimas. Būsimasis muzikantas mokyklos laikais pasižymėjo kaip puikus ilgų distancijų bėgikas - jis dalyvavo miesto varžybose ir du kartus tapo Kijevo čempionu.
2011 metais E.Hütz kartu su keliais kitais atlikėjais įrašė kūrinį „A Cidade“ labdaringais tikslais išleistam dainų rinkiniui „Red Hot + Rio 2“. Iš albumo pardavimų surinktos lėšos buvo skiriamos kovai su AIDS.