- Esi vienas atpažįstamiausių ir mylimiausių TV veidų šalyje. Kaip dėl to jautiesi? Ar jauti spaudimą visada atrodyti ir elgtis nepriekaištingai?
 
- Manau, Lietuvoje yra kur kas labiau atpažįstamesnių veidų, o išrinkta mylimiausiu LNK TV kanalo grupės veidu jaučiuosi dėkinga balsavusiems ir man garbė juo būti.
Spaudimo nejaučiu, nes pati jo nesusikuriu. Mano tikslas – išlaikyta ramybė, tad visada elgiuosi taip, kad ji būtų prioritetas. Renkuosi gyventi be kaukių, o kai jų nėra, nėra ir spaudimo atrodyti kažkaip, kaip nesijauti. Nereikia apsimetinėti ir baimintis, kad kaukė nukris ir tave pamatys kitokią, nei save pristatai.
Televizijoje svarbus vaizdas, estetika. Mūsų įvaizdžiu rūpinasi profesionalūs stilistai, grimeriai. Už kasdienį jų darbą esu dėkinga. Visgi televizijoje svarbūs ir proto standartai. Jei neturėsi ką pasakyti, niekas nežiūrės tavo kuriamo turinio, o ar turi ką pasakyti, žiūrovai supranta per kelias sekundes.
 
- Kada (ar) išmokai tvarkytis su viešumu, o kartais ir nepagrįsta kritika?
 
- Nesijaučiu viešas žmogus. Darbas televizijoje, man yra darbas, kurį turiu gerai atlikti. Esame matomi TV ekranuose, todėl natūralu, kad žmonės atpažįsta, nužvelgia, pakalbina sutikę gatvėje. Tai priimu kaip natūralų procesą, suprantu žmonių smalsumą, kuris man nėra įkyrus. O kritiką vertinu atsargiai. Pirmiausia atskiriu, ar tai konstruktyvus pastebėjimas, galintis duoti man naudos tobulėti ir augti, ar tai tik kito žmogaus išlietos negatyvios emocijos. 


 
- Darbas televizijoje – vienas stresingiausių. Kaip saugai savo psichinę sveikatą?
 
- Jaudulys kaip ir stresas prieš laidą nėra tik blogas dalykas. Jis padeda susikaupti, surinkti energiją, dėmesį. Jaudulio daugiau būdavo, kai tik pradėjau dirbti tiesioginiame eteryje. Baimindavausi dėl įvairių techninių dalykų: ką darysiu, jei išsijungs sufleris, jei nebegirdėsiu režisierių ar suges technika. Tačiau per patirtį ateina pasitikėjimo jausmas, kad ir kas nutiktų – susitvarkysiu.
Su emocijomis tvarkausi per neuroedukaciją. Svarbu atpažinti emocijas, jas įvardinti, jei reikia – išveikti ir užpildyti save maloniais dalykais. Jaustis ramiai taip pat padeda aiškus dienos režimas, tinkama mityba, miegas ir sportas.
 
- Visuomet pasižymėjai geru humoro jausmu. Pasidalink juokingiausia arba įsimintiniausia situacija, nutikusia filmavimų metu.
 
- Humoro jausmą, tikiu, paveldėjau iš tėčio, kaip ir požiūrį į nieką nežiūrėti per daug rimtai. Žinoma, išimčių kaip ir visur yra, bet juokas – geriausias vitaminas, kartais ginklas, o kartais vienijantis dalykas.
Yra buvę, kad su kolega Mantu Bružu juokėmės tiesiog iš piršto, ir niekaip nepavyko nurimti net laidai prasidėjus. Už tai esame gavę rimtų pastabų. Teko pasiaiškinti, kodėl juokėmės, o atsakymo - nėra. (Juokiasi.) Galbūt tai lėmė dienos nuovargis.


 
- Be darbo televizijoje ėmeisi pedagoginio darbo – padedi žmonėms įvaldyti oratorystės meną. Seniai brendo ši mintis?
 
- Mintis atėjo prieš gerą pusmetį, tačiau žinias kaupiau ilgai.
Man, kaip ir kolegoms, kalbėti viešai atrodo paprastas dalykas, reikalaujantis pasiruošimo, tačiau nesukeliantis nepatogumų. Pristatyti save, savo idėjas, išsakyti mintis – lengva. Tačiau kitiems tai tampa trukdžiu ir pagrindiniu stabdžiu siekiant tikslų. Ir pirmiausia apie tai išgirdau artimų žmonių rate – viena pažįstama ruošėsi skaityti pranešimą didelei auditorijai ir paklausė, kaip susitvarkyti su stresu, baime. Kiti parengė verslo projektą ir ieškodami investuotojų domėjosi, kaip su jais komunikuoti, kaip kalbėti.
Valdyti įrankį – kalbą – yra menas, tad ir dalinuosi, kaip tai padaryti efektingiausiai ir kiekvienam lengviausiu būdu.
Kiekvienas kalbėdamas viešai jaudinasi. Visi norime būti priimti ir išgirsti taip, kaip norime. Ir tai gali pavykti kiekvienam, atradus unikalų ir autentišką kalbėjimo būdą – be kaukių. Kai nėra ko slėpti, nėra ko ir bijoti. Viešas kalbėjimas – tai savęs pažinimas. Ir tai – didelis darbas, reikalaujantis pastangų bei pasiruošimo.
 
- Studijų metu daug vaidinai pas žymiuosius Vytautą ir Veltą Anužius. Kokiose situacijose vaidybos pamokos tau pravertė labiausiai?

- Tai – geriausios pamokos, kurias galėjau išmokti gyvenime. Paskaitos vykdavo neribojant laiko. Tai suformavo mano atsakingą požiūrį į save, į darbą, į šalia esantį žmogų. Kalbėti ir daryti tai, kuo išties tiki, negaišti laiko su tais, kuriems tavęs nereikia, visada rinktis save ir aiškiai brėžti ribas, turėti vidinį filtrą.
Per šias paskaitas augome visapusiškai: fiziškai, emociškai, jausmų, vaizduotės ir dvasiniame lygmenyse. Ši visuma sukūrė proto ir širdies dermę, kuri ir tapo mano gyvenimo pagrindu. Dabar visa tai tęsiu per neuroedukaciją, asmenybės ugdymo institute pas Mariją Mendelę Leliugienę, dailės terapijos ir neuroedukacijos pradininkę Lietuvoje.


 
- Ar mąstei kada apie profesionalią aktorystę? Jei pasiūlytų nusifilmuoti kine, sutiktum?
 
- Žinoma, tik baigus bakalauro studijas norėjau tapti aktore. Teko ir filmuose, ir spektakliuose, ir TV serialuose vaidinti. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad šis noras nebuvo tikras, nes gavusi vaidmenis dėl įvairių priežasčių atsisakydavau jų arba neišbūdavau juose iki galo, rasdavau svarbesnių reikalų. Ko niekada nenutiko žurnalistikoje. Todėl ir manau, kad tai – mano kelias. Ar norėčiau dabar filmuotis kino filme? Nežinau, turėtų sudominti vaidmuo ir režisierius (Juokiasi.)
 
- Be visų aptartų veiklų esi ir mama. Kaip apibūdintum save, kaip mamą?
 
- Majos mama – tai svarbiausias mano gyvenimo vaidmuo ir titulas. Esu apdovanota šiuo vaiku ir visada dėkoju Dievui ir jai, kad mane išsirinko. Stengiuosi atliepti vaiko poreikius, augti kartu su ja.
 
- Kokia yra Eglė, kai kameros išjungtos?

- Net atsidusau. (Šypsosi.) Gal dėl to, kad tai – interviu pabaiga, o gal dėl to, kad pajutau tą jausmą, kai kameros išjungtos. Lengvumas ir pabaiga, lengvas atodūsis ir... namo. (Juokiasi.) Kaip ir minėjau, stengiuosi palaikyti emocinę higieną, minčių švarą, vidinę ramybę. Manau, tai ir skleidžiu aplink save. Nors – būna visko. (Juokiasi.) Uraganai aplanko.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!