Režisierius Ernestas Jankauskas (43 m.) Lietuvos žiūrovams pristatė pirmąjį ilgametražį filmą – emocingą debiutą „Čia buvo Saša“. Tarptautinių įvertinimų sulaukęs režisierius teigia, kad kūryboje svarbu atsiriboti nuo svetimos įtakos, o psichologiškai sunkiausia filmo „gamybos“ dalis laukia jį jau sukūrus.
„Esminis dalykas man – ką aš noriu tuo pasakyti. Tačiau filmą gali kurti, net jei ir nežinai, koks bus galutinis tikslas, pagrindinė mintis. Užtat tave įkvepia, pavyzdžiui, jūros bangos. Tai ir daryk. Čia nėra jokių taisyklių“, - režisierius Ernestas Jankauskas.
- Neseniai Lietuvos žiūrovams pristatėte kūrinį apie įsivaikinimą „Čia buvo Saša“. Kaip kilo mintis prabilti šia tema?
- Norisi kurti filmą, kuriame matai prasmę. Gabija (
pagrindinė filmo aktorė Gabija Siurbytė) ne tik aktorė, bet ir kūrybinė prodiuserė. Mes šnekamės, kas mums svarbu, įdomu, skauda. Nesinori daryti filmo tik dėl filmo. Ir komedijas kurti
faina, bet visada turi būti pagrindas, kodėl tu tą darai. Prieš kelerius metus įsivaikinimo tema nebuvo taip eskaluojama, bet dabar aidi vis garsiau. Neseniai buvo negražių dalykėlių, dalis žmonių piestu stojosi prieš įtėvius iš Naujosios Zelandijos... Suprantame, kad mūsų darbas atspindi žiūrovo ir visuomenės poreikius. Štai ir Biržų atvejis – gyventojai nenori, kad šalia įkurdintų beglobius vaikus. Savo filmu nepasakysime, kaip turi būti. Mes - ne radikalai, tačiau skatiname vienas kitą atjausti ir suprasti.
-
Kartu su Gabija esate duetas ne tik kine, bet ir gyvenime. Dalyvavote įvaikinimo kursuose. Dėl ko skauda įtėviams?
- Į kursus nusprendėme eiti jau po filmo. Gal ta patirtis būtų padėjusi jį kuriant, tačiau nenorime naudotis kitų skausmu. Juk ir patys galvojame apie įvaikinimą... kursuose sutikome nuostabių žmonių. Įtėviai susiduria su aibe iššūkių. Pavyzdžiui, visuomenės požiūris. Jų vaikas ką nors padaro mokykloje ir auklėtoja iš karto buvusį vaikų namų auklėtinį nurašo. Prasideda siūlymai ieškoti kitos klasės ar net mokyklos. Kita vertus, įtėviai ir patys patiria vaiko adaptacijos problemas. Net apsikabinti reikia išmokti. Visuomenė priešinasi, prisigalvoja nesąmonių, pavyzdžiui, kad įtėviai vaiko organus parduos... žinoma,
psichų pilna visur. Bet tai nereiškia, kad negalime būti žmonės, suprasti vienas kitą ir padaryti šį pasaulį geresnį.
- Kino pasaulyje sukatės ne vienerius metus, tačiau „Čia buvo Saša“ – pirmasis ilgametražis jūsų kūrinys. Vis dar mokotės režisūros amato?
- Esu savamokslis. Jau keliolika metų dirbu kino pasaulyje
. Iki filmų kūrimo režisavau reklamas, dalyvavau įvairiuose projektuose. Tada atrodė, jog filmų gamyboje žinau absoliučiai viską. Tačiau kai pradėjau orientuotis į filmavimo aikštelės objektyvą, supratau, kad vis dar turiu didžiulę spragą. Man trūko dramaturgijos išmanymo, darbo su aktoriais patirties. Visko tenka išmokti ir tam mokymuisi galo nebus (
šypsosi).
- Lietuvos kinas – ne Holivudas, pinigais nesimėto. Lengvai radote lėšų filmui?
- Pradžioje mėginome lėšas rinkti per internetinę platformą
Kickstarter, bet nepavyko. Kuriant ankstesnį filmą (
trumpametražis filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“), pagrindines lėšas surinkome internetu, pavyzdžiui, apie 5 tūkstančius paaukojo arabų šeichas. O šį kartą taip išėjo, kad didžiąją dalį finansavome patys. Nelaukiame, kol filmas atsipirks, kūrėme ne dėl komercijos. Užtat tikėjome, kad turime ką pasakyti. Vėliau prisijungė Lietuvos kino centras, jie daug padėjo filmo užbaigimo darbuose.
- Sako, kad filmavimas – lengviausia filmo kūrimo dalis. Tai tiesa?
- Filmo kūrimas truko maždaug dvejus metus. Scenarijų perrašinėjom kokius septynis kartus. Daug repetavome su aktoriais, kūrėme konfliktus, dialogus. Norėjome, kad jie skambėtų kuo natūraliau. O pats filmavimas tikrai lengviausia dalis, viskas pavyko sklandžiai ir greitai. Iš viso dvejų metų proceso filmavimas užėmė tik aštuoniolika dienų.
- Filme „Čia buvo Saša“ aktyvaus veiksmo mažai, meilės trikampių irgi nėra. Atsisakėte tradicinio pasakojimo stiliaus. Kaip pavyko išlaikyti filmo įtampą iki paskutinio kadro?
- Išlaikyti žiūrovo dėmesį - sudėtinga užduotis. Mūsų filmas gana lėtas. Be to, viskas pasakojama per trijų personažų prizmę, pasakojimas šokinėja... Galvojome, kaip padaryti sėslų filmą įdomų. Norėjome, kad žiūrovas suprastų priešistorę, kad sektų personažus ir jam skaudėtų. Buvo ką veikti, bet lyg ir susitvarkėme (
juokiasi). Laikėmės dramaturginių taisyklių, vystėme konfliktus, bet manau, svarbiausia personažų pasakojimą paversti
savo pasakojimu.
- Jau ne pirmą kartą dirbote su vaikais. Tai - specifinė aktorių grupė?
-
Visiškai specifinė. Bet labai nereali. Atrankose pamatai, ar vaikas nori vaidinti. Kartais tai būna ne jo, o tėvų pageidavimas. Vaikas turi nebijoti kameros, įsiminti tekstus. Su vaikais dažniausiai būna taip: atrankose pamatai dvidešimt ar keturiasdešimt vaikų. Tada ateina dar vienas ir tu jau žinai, kad jis –
Tas, kurio reikia. Toks buvo ir Markas (
aktorius, vaidinęs Sašą).
- Kaip Markui sekėsi išjausti vaikų namų auklėtinio patirtis?
- Atrodė, bus sudėtinga. Markas – šiltas, mielas vaikas, jis turi dvi sesutes, kuriomis labai rūpinasi. Galvojau, ar toks gražus,
fainas, mielas žmogus gali būti iš vaikų namų... Bet štai buvome Panevėžyje ir manęs paklausė: „O tam vaikui psichologų nereikėjo?“ Pagalvojau, kad Markui tikrai gerai pavyko suvaidinti.
-
Tikriausiai menininkui svarbu nuolat stimuliuoti mintis. Iš ko semiatės kūrybinio įkvėpimo?
- Niekada nesiorientuoju į kitų režisierių darbus, noriu atsiriboti nuo svetimos įtakos. Man svarbu surasti savo požiūrio kampą. Kadangi tam tikros įtakos neišvengsi, ją stengiuosi perimti iš vaizduojamojo meno, paveikslų, meninių instaliacijų. Stengiuosi išlikti kūrėju, o ne
copy-paste kultūros atstovu. Esminis dalykas man – ką aš noriu tuo pasakyti. Tačiau filmą gali kurti, net jei ir nežinai, koks bus galutinis tikslas, pagrindinė mintis. Užtat tave įkvepia, pavyzdžiui, jūros bangos. Tai ir daryk. Čia nėra jokių taisyklių.
- Šiuo metu kuriate naują filmą. Ką nors išduosite gerbėjams?
- Filmuoti pradėsime jau rugsėjį, bet dar daug neatskleisiu (
šypsosi). Bus daug magiškojo realizmo. Galiu pažadėti, kad šis filmas bus visai kitoks nei ankstesni mano kūriniai.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: