- Kaip užgimė meilė kinui ir pajutote, jog nebeužtenka tik sėdėti bei mėgautis reginiu prie didžiojo ekrano?
- Kine esu senai, savo kelią pradėjau Lietuvos kino studijoje nuo arbatos nešiojimo prodiuseriams. Dirbau su amerikiečiais, nors dar nemokėjau anglų kalbos. O apie kiną apskritai turėjau savo nuomonę, jog tai – falšas, netikra. Netikėjau juo. Bet paskui kilau karjeros laiptais, gerai pažinau kino aikštelę. Kol galop vienas režisierius pasodino mane dirbti prie monitoriaus, nors buvau įpratęs lakstyti po visą aikštelę.
Taip po truputį įsivažiavau, pradėjo patikti. Kol atėjo klausimas apie dramaturgiją. Kol supratau, jog apie kiną žinau viską, o apie dramaturgiją – nieko. Tada prasidėjo knygos, filmų žiūrėjimas. Taip supratau, jog daug galima pasakyti ne tik su muzika, iš kurios aš atėjęs, bet ir su kinu. Tiesa, reikėjo dar daug dirbti, skaityti ir mokytis.
 
- Kai režisieriaus darbas, jo kelerių metų triūsas apdovanojamas „Sidabrine gerve“ ar nominuojamas prestižiniuose festivaliuose, jausmas turbūt geras, bet ar tai paskatina jo kūrybą, kaip nors įpareigoja. O galbūt tai – tik dar viena statulėlė ar suvenyras?
- Aišku, paskatina. „Sidabrinė gervė“ už filmą apie Anglijos karalienę parodė, jog stovime gerame kelyje. Pagrindinė mintis, su kuria gyvename, jog mes nedarome kino šiaip sau. Kuriame iš idėjos, dėl minties ar žinutės, kurią norime pateikti. Nesinori pataikauti žiūrovui ar kurti tik tam, jog filmas neštų pinigus. Tai mūsų nedomina. Suprantame, jog turime didžiulius įrankius, begalę gerų draugų profesionalų, kurie mumis patiki. Būna, jog ir savo pinigus investuojame.
 
- Pagrindinė filmo „Man viskas gerai“ aktorė Gabija Siurbytė yra ne tik jo prodiuserė, bet dar ir jūsų antroji pusė. Kaip pavyksta suderinti ilgas filmavimo pamainas, darbus, asmeninį gyvenimą ir tiesiog vienam nuo kito nepavargti?
- Mane Gabija įkvepia dėl drąsos kalbėti, dėl tikėjimo ir užsispyrimo. Jeigu vienam mūsų yra sunkesnis momentas, mes vienas kitą pakeliam. Tad nepasakyčiau, jog kaip nors maišo. Mes ne tik prodiusuojame, bet dar ir toje pačioje firmoje dirbame. Daug kas sakė, jog tai turėtų būti sudėtinga, bet mes mokomės, gauname vienas iš kito patarimų, o kūryboje daug ginčijamės, todėl esame aiškiai apsitarę ribas, kas, kur ir kiek lenda, kieno žodis toje srityje paskutinis. Tad tenka kartu ir kristi, ir kilti.
 
- Filme kalbama ir apie psichikos sveikatą. Temą, kuri vis dar yra šešėlyje bei už jaukių pokalbių ribos. Kas paskatino imtis būtent šių temų?
- Tai – Gabijos idėja. Ji pati yra išgyvenusi nerimą, panikos ataką. Mes norėjome kalbėti, kas tai per savijauta, kai tu jautiesi brokuotas, kai tau pačiam gėda, jog su tavim kažkas vyksta, kai baisu kam nors tai pasakyti, nes tave gali išjuokti, nesuprasti.
Panikos atakos nėra liga, tai simptomas, ko žmogus pasąmonės lygyje negali sau pasakyti. Tai lyg raudonas mygtukas, kuris šviečia, o įsijungęs sako: „Žmogau šitam gyvenime gali būti, jog nedarai to, ko iš tikrųjų nori, tik sau nepripažįsti.“
Dar viena filmo temų – sąlygotos meilės sindromas, tarsi turi ką nors padaryti, kad tave mylėtų. Klausiame, ar esi vertas mylėti, jeigu esi netobulas arba brokuotas? Šis žodis svarbus, nes tai yra tai, ką tu pats sau sakai. Kai klausi savęs, ar esi vertas tos meilės. Ir taip, pagal visas knygas, nueini į vaikystę ir ten prasideda: „išplauk indus, tada mamytė tave mylės labiau“.
Taip žmogus viduje išaugina realybę, jog turi ką nors padaryti, idant būtų mylimas. Ir tai eina per visą gyvenimą, tampa nauja savastimi. Nebelieka tavęs tokio, koks galėtum būti. Nebelieka savęs, kuris pasakytų: „esu toks, koks esu, man taip gerai, ir eikite visi šikt“.
Filme pasakojame apie panikos atakas. Žmonės paprastai apie tai nešneka. O filmu būtent norime pasakyti, jog panika ir nerimas labiausiai bijo viešumo. Kai pradedi apie tai kalbėti, išgirdus, jog kam nors tai rūpi, yra, kas gali atjausti ar bent išklausyti, jie dingsta.
 
- Ar jau žinote, su kokia tema ar temomis norėtųsi toliau dirbti?
- Mintys jau gimsta. Man gyvenime yra viena svarbi tema – žmogaus asmeninė laisvė. Ką bekursiu, viską vis tiek pakreipiu į tą pusę.
 
- Taip sutapo, jog beveik tuo pačiu metu nacionalinis transliuotojas, su kitomis platformomis pradėjo rodyti lietuvišką mini serialą „Trolių ferma“, kurį irgi režisavote, o Gabija jame atlieka pagrindinį vaidmenį. Įdomus sutapimas, kuris galbūt šiek tiek ir klaidina...
- Žvaigždės taip supuolė, jog abiejų projektų premjeros vyksta vienu metu. Dėl kovido filmo prisistatymas pasistūmė iki dabar. Tad dabar dėmesio turime skirti abiem. Ar klaidina? Nežinau. Seriale ir filme visai kiti amplua, kita stilistika. „Trolių fermoje“ ji daug lengvesnės formos. Nors ir filmas savotiškai crazy.
 
- Pasikalbėkime apie filmo pabaigą, turėjau ilgą diskusiją dėl jos. Ar filme palikote tarsi dvi pabaigas ir galimybę pasirinkti, ar tiesiog palikote pravirą langą vilčiai, kai užsitrenkė durys?
- Mes iš principo kuriame dovanodami viltį. Mes gyvename trumpą gyvenimą. Gyvename visuomenėje, kurioje kartais ne viskas yra gerai, daug kas net nemato išeičių, kaip padaryti gerai. Todėl ir šnekame, jog yra šviesa tunelio gale.
 
- Kur pats ieškote įsikvėpimo ir temų kūrybai?
- Dažniausiai neteisybėje, tam tikrose įvykiuose, kurie vienaip ar kitaip paliečia. Taip pat stigmose, nusistatymuose. Kartais „nueinu“ į vaikystę. Stengiuosi gyventi taip, kaip noriu, tai yra su savo teisybe, savo tiesomis, įsitikinimais.
 
- Koks būdas veikia bei padeda atsipalaiduoti tarp gausybės projektų, ilgų darbo valandų?
- Atostogos – vienintelė priemonė... (Šypsosi). Planuoju dabar nuvykti į festivalį Berlyne, o po jo dumsime kur nors mėnesiui.
Nėra lengva. Iš pradžių – darbas, o paskui jau emociškai svarbu, kai esi kūrėjas, ką apie tavo kūrinius pasakys kiti.
Turbūt važiuosime į Palangą, prie jūros. Ten dabar taip ramu, taip gera. Nėra žmonių, gražūs paplūdimiai, gražios pušys ir kopos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!